BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Drambliukas Olis

2016-06-23 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Drambliukas Olis
Autorius: Burny Bos
Versta iš: vokiečių
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 24

Aprašymas:

Dar viena spalvota, graži knyga vaikams „Drambliukas Olis”.

Drambliukas Olis švenčia savo gimtadienį ir svajoja apie… broliuką… Deja, bet tėvai jam padovanoja ne svajonių brolį, o riedučius. Todėl drambliukas pasileidžia į kelionę. Kurios metu jis gali patupėti gandro lizde, sutinka elnią, tyko varliukų vandeny.

Ar žinote, koks stiprus būna noras turėti broliuką ar sesutę? Gal tik vyresnieji vaikas žino tą jausmą? Man buvo dveji-treji, kai vis rinkau į taupyklę pinigėlius ir laukiau, kada gi tėvai nupirks man brolį. Vietoj brolio gavau sesę, bet vistiek buvau tokia laiminga. Jaučiausi tokia didelė! Juk galiu ir vežime pavėžinti, ir pamaitinti, pakalbinti. Kai kalbama apie pavydą, gimus mažyliui, man sunku tuo patikėti. Kol kas nemačiau tokių pavyzdžių. Juk svarbi tėvų užduotis - paskirstyti dėmesį savo vaikams. Rodyti, kad vyresnėlis yra ne mažiau svarbus už mažiuką. O dar geriau - įtraukti jį į mažylio auginimo procesą. Vyresnis vaikutis gali ir pagelbėti pakeisti sauskelnės, parinkti mažyliui drabužėlius, stumti jo vežimą, rodyti paveikslėlius knygutėje. Patikėkite, tada jis tikrai jausis svarbus ir naudingas. O jeigu liepsime jam eiti pažaisti, pabūti kitam kambary, netrukdyti - štai tada ir gali vaikas staiga „sumažėti” - tokiu būdu reikalauti tėvų dėmesio.

Koks liūdnas vienturčių gyvenimas. Nors brolių ar seserų meilė yra gan keista, persipinusi neapykantos, ginču, muštynių virvėmis, tačiau tuo pačiu suvokimu, kad tai vienas artimiausių žmonių tavo gyvenime. Nors pažįstu ir tokių, kurie puikiai sutaria ir niekas (beveik) nesipyksta. Tačiau amžiaus skirtumas būna kiek žymesnis.

Drambliukas Olis sutinka dar kelis žvėrelius, barsuką, kengūrą ir t.t. Tačiau jis pasiilgsta mamos ir skuba namo. Taip skuba, kad net atsitrenkia į medį ir atsiduria ligoninėje. O ten jį slaugo, lanko mylima mamytė. O kaipgi kitaip, juk tik mamos moka būti tokios švelnios su savo ligoniukais ir tik nuo jų rankų prisilietimų iš karto pasidaro geriau.

Rodyk draugams

Perskaitykite, kol Jūsų vaikai neišvarė jūsų iš proto

2016-06-08 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Perskaitykite, kol Jūsų vaikai neišvarė jūsų iš proto
Autorius: Nigel Latta
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 232

Aprašymas:


Kūdikio laukimas, gimimas, mielas angelėlio veidelis, putlios rankytės, saldus miegelis. Deja, realybėje viskas daug sudėtingiau. Tačiau kažkodėl labai mažai knygų, pasakojančių apie tikrąjį vaiko auginimą. Realybę. O knyga „Perskaitykite, kol Jūsų vaikai neišvarė jūsų iš proto” aprašo tą sunkųjį kelią, kurį tenka nueiti auklėjant vaikus. Autorius, psichologas, prisipažįsta, jog kartais pats nežino, kaip susitvarkyti su savo sūnumi. Knyga parašyta žaismingu stiliumi, juokinga, sarkastiška.

Kalbėdamas apie miegą, autorius toleruoja daugelio pamėgtą metodą, kai vaikui leidžiama išsiverkti. Aš tokio metodo negaliu ir įsivaizduoti, turbūt todėl mano vaikas, kuris jau nebėra kūdikis, vis dar dažnai pabunda naktimis… Arba persikrausto pas mus į lovą. O knygoje aprašytas atvejis, kai aštuonerių metų berniukas vis dar miega su mama, o tėčiui tenka eiti į vaiko lovą. Kol psichologas kartu su tėvais neišsprendžia šios problemos - pasako, kad kol nemiegos savo lovoje, negalės žaisti pamėgto futbolo. Problema greitai išsisprendė.

Dėl vaiko nevalgymo yra pateikiama viena paprasčiausia taisyklė - išalkę vaikai valgo. Pabandykite. Kita taisyklė, kai vaikai nenori tam tikrų maisto produktų - dvidešimt kartų atstūmė, suvalgys. Ir dar - vaikai turi nustoti valgyti, kai pajus sotumą, o ne kišti, kol lėkštė bus tuščia.

Už vaiko nepaklusnumą ir nusižengimus, siūloma taikyti „Lemties kopėčių” metodą. Jo esmė - už [prasižengimus vis ankstinamas ėjimo miegoti laikas. O juk žinome, kokia vaikui kančia eiti anksti miegoti.

„Mes prirašome tik pirmuosius jų (vaikų) gyvenimo puslapius, toliau daugybė tuščių lapų. Netrukus vaikai perims iš mūsų plunksnas ir tęsinį rašys patys.”

O mūsų didžiausia pareiga, išmokyti vaikus būti gerais žmonėmis.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 7.

Rodyk draugams

Kaip užauginti žmogų. Mintys iš vaikų psichologo smėlio dėžės

2016-06-02 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Kaip užauginti žmogų. Mintys iš vaikų psichologo smėlio dėžės
Autorius: Aušra Kurienė
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 224

Aprašymas:

Knyga „Kaip užauginti žmogų: mintys iš vaikų psichologo smėlio dėžės” atskleidžia svarbias tiesas ir atsako į įvairius klausimus apie vaiko auginimą nuo kūdikio laukimo iki paauglystės.

Tėvystė yra dydis stebuklas, tačiau ir sunkus darbas. „Tėvystė yra didžiausias stebuklas. Ji suteikia mums galimybę antrą kartą nugyventi gyvenimą. Tik su vaiku antrą kartą galime pamatyti žvaigždę, debesį, jachtą ar krantą.” „Tėvystė - užsiėmimas visam gyvenimui. Net kai mūsų vaikai patys taps tėvais, mes vis dar būsime jų tėvais. Jais būsime visada.” Matydami pasaulį vaiko akimis, stebimės, atrandama, džiaugiamės ir liūdime kartu su mažyliu. Jaudinamės dėl savo mažylio, galvojame apie jį.

Teigiama, kad pati svarbiausia gimusio kūdikio priežiūros sąlyga yra gera mamos savijauta. Mamos dažnai pamiršta save, visiškai atsiduoda motinystei. Būtina atrasti laiko ir knygą paskaityti, išeiti į miestą, užsiimti mėgstama veikla. Aš pati, anksčiau, kai tik užmigdydavau vaiką pietų miego, bėgdavau tvarkytis. Dabar ramiai atsisėdu, skaniai pavalgau, paskaitau. Tai laikas sau, kurio kasdien labai laukiu. Mano pietų pertrauka. Po kurios su džiaugsmu pasitinku savo prabudusį vaiką ir kartu susitvarkome ar gaminame valgyti.

Tėvai intuityviai jaučia, ko reikia jų vaikui. Nežinau, kaip Jus, tačiau dažniausiai tiksliai žinau, ko nerimsta mano vaikas. Žinau, kad dabar verkia, nes skauda pilvuką, o kitą kartą dėl dantuko, dar kitą - dėl įspūdžių gausos ir pervargimo.

Kalbėdama apie tėčio vaidmenį, autorė pabrėžia, kad nereikia tėčiui sudaryti veiksmų plano - kas, kur, kada ir kaip. Tėčiai patys viską puikiai moka ir gerai susitvarko su jiems patikėtomis užduotimis, puikiai praleidžia laiką su mažyliu.

Kaip kalba su vaiku tėvai? Ar nesusimažina iki kūdikio dydžio ir pradeda kalbėti kažkokiais neaiškiais garsais? Autorė teigia, kad su vaikų reikia kalbėti žmonių kalba.
Man patiko autorės posakis, kad ji yra tokio amžiaus, kai džiaugiasi du kartus - vaikams atėjus ir jiems išeinant. Pastebiu, kad mano artimiesiems, ko gero, tas pats galioja. Seneliai taip džiaugiasi, kai atvažiuoja anūkai, bet po kelių dienų jau matosi nuovargis jų veiduose, o kai išvažiuoja, manau, jiems palengvėja. Vistiek, norisi ramybės, o kurgi ji su metukų, dviejų, trijų ar vyresniais nutrūktgalviais. Nors seneliai ir niekada nepripažins, jog ilgainiui tas vargina, tačiau knygos autorė patvirtina mano spėliones.

Kita svarbi mintis, kuria vadovaujuosi ir aš, kad auginame vaikus ne sau. Autorė džiaugiasi, kad galėjo dalyvauti savo vaikų gyvenime, juos stebėti, tačiau niekada jų nesisavino.

Puikios mintys ir labai įdomi knyga apie psichologinį vaiko auklėjimą.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 10.

Rodyk draugams

Raudonkepuraitė; Dangus griūva

2016-05-19 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Raudonkepuraitė; Dangus griūva
Leidimo metai: 2015

Aprašymas:
Šiandien norėčiau aprašyti šauniąsias įgarsintas vakaro pasakėles „Raudonkepuraitę” ir „Dangus griūva”. Knygeles labai panašios ir labai smagios. Jose visiems mums žinomos pasakėlės. Kiekvieną mielą dieną mano dukrytė ištraukia jas iš lentynos ir spaudinėdama paveiksliukus, klausosi istorijos. Neretai suspaudo abiejų knygų paveikslėlius ir tada gaunas tokia makalynė, bet ji patenkinta klausosi ir labai įdėmiai apžiūrinėja iliustracijas.

Knygose yra įgarsintas pilnas tekstas. Vaikas gali tuo pačiu sekti skaitomą pasaką (čia jau vyresniems vaikučiams). Paveikslėliai šmaikštūs ir labai spalvingi. Knygoje sužymėta, kada spausti kitą mygtuką, norint išgirsti sekančią teksto pastraipą. Lapai labai stori, tvirti, dėl to nebaisu, kai vaikas tampo knygą, kad gali suplyšt. Nupaišius ar užliejus, labai lengvai nusivalo. Sakyčiau, puiki knyga pradedantiesiems skaitytojams.
Mano vaikystėje garsų knygelių nebuvo. Tačiau pastebiu, kad vaikams jos labai patinka. Apskritai, vaikai nori, kad daiktas atliktų kelias funkcijas. Juos turi nustebinti. Tai, greičiausiai, šiuolaikinio gyvenimo pasekmė.

O ar žinojote, kad anūkė dar vadinama dukraitė? Mane nustebino toks gražus žodelis.

Pamenu, visada vaikystėje galvodavau, kaip gali likti gyva Raudonkepuraitė vilko pilve? Kaip paskui jos su močiute gali išlipti gyvos ir sveikos? O knygelėje „Dangus griūva” galime pastebėti, ką padaro baimė ir nežinia. Iš paprasčiausio dalyko gali išpūsti tokį burbulą. Štai ir katinėlis, kuriam ant uodegos užkrito kopūsto lapas. O jis sukvietė visus savo draugus bėgti nuo stichinės nelaimės - griūvančio dangaus. Taip ir gyvenime - kartais iš menkiausios smulkmenos priskaldome tiesk malkų… Pravartu būtų blaiviai žiūrėti į situacijas ir jas vertinti adekvačiai. Nors tai ne visada pavyksta, ypač, kai liečia mūsų vaikus. Susirgo, susipyko, užsigavo, nevalgo, nemiega - kiekvienam veiksmui galime prigalvoti daugybę priežasčių. O dar kaip padeda mamyčių forumai - neretai dar labiau prigąsdina mamas.

Rodyk draugams

Pypliotyra. Psichologų patarimai nuo lopšio iki mokyklos

2016-05-12 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Pypliotyra. Psichologų patarimai nuo lopšio iki mokyklos
Autorius: Jūratė Jadkonytė Petraitienė
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 333

Aprašymas:

Pypliotyra - pyplių tyrimas . Turiu pripažinti - nesu skaičiusi geresnės knygos apie vaikus. Joje pateikiami psichologų patarimai nuo lopšio iki mokyklos. Ir parašė ją ne moteris, kuri nepatyrė motinystės džiaugsmo (čia linkstu prie Ginos Ford), o trijų vaikų mama. Knygoje yra keli herojai. Tėveliams kyla daugybė klausimų, į kuriuos mielai atsako knyga.

Štai kaip šauniai pradedama knyga:
„Vienas psichologijos profesorius prisipažino pamokęs sūnų:
„Kai matysi, kad esu suirzęs ir noriu tave barti, primink, kad esi mano mylimas vaikas.” Ir iš tiesų- vos sūnui pasakius: „Tėti, juk tai aš, tavo mylimiausias sūnelis Rokas”, - pyktis akimirksniu išgaruodavo.”

Neturiu tiesiog žodžių apsakyti, kokia tai įdomi knyga. Nors esu perskaičiusi daugybę knygų apie vaikų auklėjimą, būtent šią statyčiau ant pjedestalo. O dar lietuvių autorės! Kitos valstybės turėtų kuo greičiau griebti ją ir versti į savo kalbas. Ji visiškai atitinka mano mąstymą, skaitydama, supratau, kad auklėju vaiką teisingai. Ir daug ko pasimokiau.

Apžvelgiamos jautrios ir įdomios temos, pavyzdžiui: nėra vienodų vaikų, pirmagimio nuvainikavimas, kaip mokyti sėdėti ant puoduko, pirmųjų metų krizė (apie ją anksčiau nežinojau), muzikantai su puodais, atsisveikinimas su čiulptuku. Ruošimasis į darželį, smėlio dėžės gobšuolis, mikčiojimas, keikimasis, šantažas ir dar daug naudingų ir vertingų temų.

Kelios įdomios mintys, pavyzdžiui, kai močiutė yra palyginama su šventiniu tortu. Mama - kasdieninė duona, o močiutė šventinis tortas. Pastoviai lepina, perlepina. Atsisakant čiulptuko labai svarbu yra jo negrąžinti vėl. Mažiukas turi patikėti, kad jo iš tikro nėra. Patartina sugalvoti įdomią istoriją, kur jis dingo arba surengti čiulptuko išleistuves. Kai smėlio dėžėje Jūsų vaikas nenori dalintis savo žaislu, negalima jo versti. Vaikai turi teisę į nuosavybę.

Nuostabios nuotraukos pagyvina tekstą, knyga neįprasta, patariu kiekvienai mamai perskaityti.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 10.



Rodyk draugams

100 prancūziško auklėjimo taisyklių

2016-05-05 parašė katerina

Knygos pavadinimas: 100 prancūziško auklėjimo taisyklių
Autorius: Pamela Druckerman
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 160

Aprašymas:

Žymiosios „Vaikų auklėjimo pagal prancūzus” autorės Pamelos Druckerman knyga „1000 prancūziško auklėjimo taisyklių” tarsi atkartoja garsiąją knygą. Tačiau, mano supratimu, šioje knygoje labai aiškiai ir glaustai, be papildomų bereikalingų istorijų, atskleidžiama prancūziško auklėjimo esmė. Yra pateikiami keli skyriai ir jose apžvelgiamos šimtas taisyklių, kuriomis reiktų kliautis auklėjant vaikus. Pradedant nuo nėštumo, kai mamos panikuoja, skaito aibę knygų, nevalgo daugelio dalykų - atsipalaiduokite. Prancūzės žvelgia į viską ramiai, nori epidūrinės nejautros (o kam kentėti?), ir per nėštumą išlieka seksualios, vaiką maitina mišinėliais.

Taip pat knygoje kartojama ir miego esmė - išmokyti vaiką užmigti pačiam, jam pabudus visai nėra būtina bėgti strimgalviais, reiktų luktelėti kol vaikutis nusiramins ir vėl užmigs pats.

Kas mane labai nustebino - mažieji prancūzai neturi teisės atidaryti šaldytuvo ir imti ką panorėję. Ten tėvai sprendžia, ką ir kada vaikas valgys. Vaikai nevalgo daržovių? Pietums pirmiausia reikia patiekti būtent jų, kai vaikai yra labai išalkę, o tik paskui kitus patiekalus. Reiktų leisti dalyvauti mažyliams maisto gaminimo procese. Taip pat prancūzų vaikai geria per pietus ir vakarienę vandenį. Sultys tik per pusryčius.

Kitas reikšmingas momentas yra tai, jog norime savo mažylius paversti proto bokštais ir mažaisiais Einšteinais. Prancūzai leidžia vaikams džiaugtis vaikyste ir nepuola jų pažindinti su raidėmis ar vežioti po būrelius. Tačiau visi vaikai turi mokėti keturis stebuklingus žodžius: prašom, ačiū, labas, viso gero.

Knygoje teigiama, kad vaikai turi bendrauti su kitais vaikais, todėl geriau jiems yra eiti į darželį, negu palikti vienus su aukle. O nuėję į žaidimų aikštelę, tėvai turėtų atsitraukti į pašalę ir tik stebėti vaikus.
Nereiktų pamiršti ir to, jog būtina išmokyti vaikus palaukti. Ramiai pakęsti jų pykčių priepuolius. Tėvams derėtų nepamiršti visada būti tvirtiems - jeigu kažko negalima, o vaikas rėkdamas reikalauja - nenusileisti. Kitaip, tai bus vaikui signalas, kaip išsireikalauti sau ko nors.

Ypač svarbu yra vėl sueiti į porą su savo vyru. O tai, pripažinkime, tikrai labai sunku. Gimus mažajam, reikia labai stengtis, kad išsaugoti gražius, darnius santykius šeimoje.

Knygoje taip pat pateikiami keli vaikiškų patiekalų receptai, kuriuos verta išbandyti. Knyga glausta, suprantama, joje aibė vertingų patarimų. Man patiko.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 9.

Rodyk draugams

Kaimynė už kampo

2016-04-28 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Kaimynė už kampo
Autorius: Kęstutis Kasparavičius
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 32

Aprašymas:

Šiandien noriu aptarti Kęstučio Kasparavičiaus knygą „Kaimynė už kampo”. Tekstas ir iliustracijos yra pačio autoriaus, kas daug ką pasako apie pačią knygą. Juk kartais būna, kai iliustracijos tarsi priešinasi tekstui, jo neatitinka. O štai čia - pats rašytojas nupiešia būtent taip, kaip įsivaizduoja. Iliustracijos labai iškalbingos. Galima net neskaičius teksto, suprasti ir interpretuoti knygą.

Pasakojama apie triušį, vardu Rausvanosis. Triušis baisiai bijojo gyvačių. Autorius čia pat paaiškina - turbūt dėl to, jog niekada nėra jų matęs. Skaitydami šią knygą, vaikai irgi turėtų suprasti, kad dažniausiai bijome to, ko nežinome. Nežinomybės, nepatirtų, neragautų dalykų, nepažįstamų žmonių.

Ir štai triušis susiduria su tokia situacija: į jo namą atsikrausto nauja gyventoja - gyvatė. Nutaręs susipažinti su naująja kaimyne, triušis turi sekioti po visą miestą, jos ieškodamas, juk ji tokia ilga. Čia matos jos uodega, o kur ji pati - neaišku. Rausvanosis keliauja Vilniaus gatvelėmis, užsuka į įvairias vietas. Galiausiai vėl suranda ją namuose, kur ji pati mielai ateina su juo pasibūti. Pasirodo, gyvatė Anakonda labai miela ir draugiška.

Pasirodo, knygos iliustracijos nepaprastos. Autorius nupiešė realias gatveles, pastatus, pridėjęs papildomų detalių. Vaikai, norėdami atpažinti vietas, patys turėtų leistis į ekskursiją po Vilnių. Manau, jog vaikučius labai sudomintų gatvių paieška pagal knygos motyvus. Juk mūsų mažieji tokie smalsūs.

Pagrindinė knygos mintis - mes galime įveikti savo baimes. Ar pastebime, ko bijo mūsų vaikai? Kažkada labai baiminausi griaustinio ir žaibo. Tada buvau kokių 10 metų. Kol vieną dieną, tėtis pasisodinęs ant kelių paaiškino apie šias gamtos stichijas - baimės kaip nebūta. Nepalikime savo mažylių nežinomybėje, aiškinkime jiems nepatirtus, neaiškius ir dėl to baimingus dalykus.

Rodyk draugams

Baltųjų debesų gatvė

2016-04-15 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Baltųjų debesų gatvė
Autorius: Emmanuelle Colin
Versta iš: prancūzų
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 32

Aprašymas:

„Baltųjų debesų gatvė” knyga pasipuošusi nuostabiomis iliustracijomis, ne vienai minutei prikaustė mano dukrytės dėmesį. Džiaugiuosi, kad auga tokia knygų mylėtoja, panašu, kad meilę knygai paveldėjo iš mamos. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be knygų. Tobuliausias poilsis, tingus vakaras su knyga rankose. Gimus vaikui, tokių valandų stipriai sumažėjo, bet kasdien stengiuos bent kelias minutes paskaityti. Arba vartome knygutes kartu su dukra.

Ši knyga labai žaisminga. Štai kiekviename puslapyje vis kita spalvota iliustracija. Čia sėdi berniukas ir renka žaislus į dėžę - puikus pavyzdys vaikui paaiškinti, kaip elgiasi tvarkingi vaikučiai. Ir kad kiekvienas žaislas turi turėti savo vietą. Kita vertus - ne visi vaikai noriai susitvarko savo žaislus - geriausias pavyzdys - mūsų elgesys. Ne kartą įsitikinu, kad vaikui geriausia padeda ne kalbėjimas ar aiškinimas, o tinkamas pavyzdys.

Berniukas su tėveliais kraustosi į naują butą Baltųjų debesų gatvėje. O koks pasakiškas gatvės pavadinimas. Kodėl Lietuvoje taip mažai tokių gatvių pavadinimų? Svajonių, Saulėtekio, Upės…

Ypač mano vaiką sužavėjo visur su berniuku keliaujantis katinukas Rainiukas. Oi, kaip ji myli gyvūnėlius, o ypač kates. Gaila, kad negalime sau leisti nuomojamame bute laikyti katytės… Bet, tikiuos ateity, tikrai turėsime.
Naujame name berniukas susipažįsta su įvairiais kaimynais, tačiau labiausiai jam patinka Elzytės šypsena. Ak, ta vaikiška tyra meilė…

„Naujam name kaimynai
Kitokie nei senam,
Labiausiai čia patinka
Elzytės šypsena.”

Vaikiškų jausmų tyrumas taip žavi. Juk tikriausiai daugelis iš mūsų prisimena savo pirmąją darželio, kiemo meilę. Ir kokia ji svarbi tada atrodė ir amžina. Aš pamenu, kad nuo kokių 3 metukų aiškiai žinojau, kad mano mylimas berniukas bus mano vyru. Vieną dieną ir tėvams pranešiau šią žinią. Tada nesupratau, ko gi jie juokiasi :)

O kaip smagu, kai berniukas sako, jog „naujuos namuos jaučiuosi tarytum… danguje!” Neapsakomas jausmas grįžti namo, kur esi laukiamas, mylimas. Visiems linkiu, kad suaugę vaikai norėtų grįžti namo - tarsi į rojų, į dangų…

Knyga versta iš prancūzų kalbos. Manau, kad labai patiktų ir besimokantiems skaityti, kadangi raidės didelės, aiškios. Jeigu norite padovanoti savo mažyliui knygą, visada patariu pirkti „Nieko rimto” leidyklos knygas, kuriomis, bent jau man, niekada dar neteko nusivilti!

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 10.

Rodyk draugams

Prancūzų vaikai valgo viską

2016-04-07 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Prancūzų vaikai valgo viską
Autorius: Karen Le Billion
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 320

Aprašymas:

Knygos autorės Karen Le Billon šeima persikrausto iš Amerikos į vyro gimtinę Prancūziją. Augindama dvi dukrytes, autorė nuolat susidurdavo su valgymo iššūkiais - vaikai nenori valgyti sveiko maisto, ragauti naujų patiekalų, reikalauja desertų ir užkandžių. Tačiau persikėlus į Prancūziją, pasitiko visai kitokia tikrovė. Mažieji prancūzai valgė viską, tik tam tikru laiku, mokėjo mėgautis maistu, noriai ragavo patiekalų ir nepriekaištingai elgėsi prie stalo. Autorė ėmėsi taktikos - išmokyti prancūziškai valgyti savo vaikus. Sekėsi sunkiai, tačiau nuoseklumas padėjo pasiekti gerų rezultatų.

Paaiškėjo svarbiausios taisyklės:
1. Tėvams - jūs esate atsakingi. Viena iš svarbiausių jūsų paskirčių - mokyti savo vaikus mitybos pagrindų ir ugdyti jų valgymo įpročius. Tėvai savo vaikams yra autoritetas, todėl būtent jų pavyzdys gali paskatinti juos valgyti kitaip. Sveikai maitindamiesi, tėvai parodo pavyzdį vaikams.
2. Venkite emocinio valgymo. Maistas nėra nusiraminimo ar dėmesio atitraukimo priemonė, žaislas, papirkimo įrankis, atpildas ar auklėjimo pakaitalas. Turime skatinti vaikus žiūrėti į maistą kaip į jutiminį malonumą.
3. Tėvai suplanuoja valgymo režimą ir valgiaraštį. Vaikai valgo tą patį, ką ir suaugusieji: jokių pakaitalų ir jokių skubiai paruoštų papildomų patiekalų.
4. Maistas yra socialus. Nesiblaškydami valgykite su šeima visi kartu prie vieno stalo.
5. Valgykite visų vaivorykštės spalvų vaisius ir daržoves. Nevalgykite to paties patiekalo daugiau nei kartą per savaitę.
6. Išrankiems valgytojams: tau nebūtinai patiks, tačiau turi paragauti. Kaprizų atveju prie stalo: tu nebūtinai patiks, bet turi tai suvalgyti.
7. Kuo mažiau užkandžiauti, geriausia kartą per dieną (daugiausia du), ir jokio užkandžiavimo likus valandai iki valgymo. Jaustis alkanam tarp valgymų yra visai normalu. Valgymo metu valgykite, kol pasisotinsite, bet nepersivalgykite.
8. Skirkite laiko ir maisto ruošimui ir valgymui. Lėtai valgomas maistas teikia džiaugsmą.
9. Stenkitės valgyti „tikrą”, namuose gamintą maistą, o saldumynus pasilikite ypatingai progai. (Visa, kas yra perdirbta ar apdorota, nėra „tikras” maistas.)
10.Valgis turi teikti džiaugsmą, o ne stresą. Maitinimosi taisykles priimkite kaip įpročius ar kasdienybės formavimo principus, o ne kaip griežtas nuostatas. Retkarčiais sulaužius vieną ar kitą taisyklę, nieko blogo nenutiks.

Manau, kad galima daug gerų patarimų gauti, tačiau retkarčiais man prancūzų auklėjimas atrodo labai diktatoriškas. Jeigu vaikas nori valgyti, bet neatėjo laikas - jis turi laukti. Net naujagimius jie maitina griežtai kas tris valandas ir nė minutės anksčiau. Nesuvalgęs patiekalo, mažylis lieka alkanas iki kito valgymo.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 9.

Rodyk draugams

Šalin mitus!: naujas požiūris į vaikų auklėjimą

2016-03-16 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Šalin mitus!: naujas požiūris į vaikų auklėjimą
Autorius: Po Bronson, Ashley Merryman
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 320

Aprašymas:

Knyga „Šalin mitus” pristato naują požiūrį į vaikų auklėjimą. Ant viršelio puikuojasi užrašas, kad knygą rekomenduoja Austėja Landsbergienė - o tai, manau, svarbus argumentas, parodantis, kad knyga verta dėmesio. Šioje knygoje yra griaunami įvairūs mitai apie vaikų auklėjimą. Labai patogu, jog nebūtina knygos skaityti iš eilės - pasirenkame skyrių, kuris mus domina ir skaitome jį. Turinyje prie kiekvieno skyriaus pavadinimo, trumpai aprašoma, apie ką bus kalbama. O kalbama šiomis temomis: atvirkščias pagyrų poveikis, prarasta valanda, kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases, kodėl vaikai meluoja, intelektinis gyvenimas vaikų darželiuose, broliai ir seserys, mokslas apie paauglių maištą, ar savidrausmė išugdoma, gražūs žaidimai su draugais, kodėl Hana kalba, o Alisa ne.

Nemažai teiginių nustebino, pavyzdžiui, kad pagyros turi atvirkštinį poveikį, negu tikimės. Nuolatos giriami vaikai nustoja stengtis, ko nors siekti, ką žino, jog yra sunku pasiekti. Pripažinsiu, buvau apie pagyras kitokios nuomonės, juk matyti, kaip vaikas džiaugiasi, kai tėvai pagiria jį už įvairius pasiekimus ar darbelius. Bet gal iš tikrųjų yra būtinas saikas. Juk jeigu girsime vaiką, kokį jis nuostabų piešinį prikeverzojo per kelias sekundes ir kelsime jį į dangų, kažin ar vaikas patikės mūsų nuoširdumu.

Nagrinėdami priežastis, kodėl vaikai meluoja, autoriai pateikia vieną labai įdomią mintį - jie to išmoksta iš mūsų. Būkime savo vaikams pavyzdžiu ir nereikalaukime iš jų to, ko patys nedarome. Vaikas pastoviai stebi savo tėvus ir kopijuoja jų elgesį. Manau, kad pokalbiai ir aiškinimai gali duoti mažiau naudos, negu tinkamas pavyzdys.

Ar turite brolių, seserų? Kokie su jais buvo santykiai vaikystėje? Aš su savo seserimi didžiąją laiko dalį prasibardavau, prasimušdavau. Su baime žvelgiu į ateitį - kaip sutars mano vaikai? Ar jie irgi pastoviai draskysis? O gal taip turi būti? Knygoje teigiama, kad vaikai nuo trejų iki septynerių metų susipyksta vidutiniškai tris su puse kartų per valandą! O ar jie vėliau iš to išauga? Autoriai teigia, jog nebūtinai… Tarpusavio santykiai išlieka pastovūs, kol vyresnėlis išsikrausto iš namų. „Dažniausiai ankstyvojoje vaikystėje įsitvirtinęs bendravimo būdas: kontroliuojantis, valdingas, mielas ar atjaučiantis, - toks išlieka visą laiką.”

Pabrėžiama ir televizijos žala. Teigiama, kad kūdikių, žiūrinčių mažiesiems skirtus filmukus, žodynas yra skurdesnis nei nežiūrinčių. Todėl reiktų daugiau laiko skirti bendravimui su vaiku, o ne naudoti filmukus kaip elektroninę auklę. Džiaugiuosi, kad savo namuose neturime televizoriaus. Juk dažnai jis būdavo įjungtas tiesiog dėl fono, o kur dar bukinančios programos, reklamos. Pamačius, kaip vaikas sustingsta, kai prasideda reklama, darosi baisoka.

Patariu paskaityti tiems, kas nori giliau suprasti savo vaiką. Ir tikisi truputį kitokio požiūrio.

Rodyk draugams