BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaimynė už kampo

2016-04-28 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Kaimynė už kampo
Autorius: Kęstutis Kasparavičius
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 32

Aprašymas:

Šiandien noriu aptarti Kęstučio Kasparavičiaus knygą „Kaimynė už kampo”. Tekstas ir iliustracijos yra pačio autoriaus, kas daug ką pasako apie pačią knygą. Juk kartais būna, kai iliustracijos tarsi priešinasi tekstui, jo neatitinka. O štai čia - pats rašytojas nupiešia būtent taip, kaip įsivaizduoja. Iliustracijos labai iškalbingos. Galima net neskaičius teksto, suprasti ir interpretuoti knygą.

Pasakojama apie triušį, vardu Rausvanosis. Triušis baisiai bijojo gyvačių. Autorius čia pat paaiškina - turbūt dėl to, jog niekada nėra jų matęs. Skaitydami šią knygą, vaikai irgi turėtų suprasti, kad dažniausiai bijome to, ko nežinome. Nežinomybės, nepatirtų, neragautų dalykų, nepažįstamų žmonių.

Ir štai triušis susiduria su tokia situacija: į jo namą atsikrausto nauja gyventoja - gyvatė. Nutaręs susipažinti su naująja kaimyne, triušis turi sekioti po visą miestą, jos ieškodamas, juk ji tokia ilga. Čia matos jos uodega, o kur ji pati - neaišku. Rausvanosis keliauja Vilniaus gatvelėmis, užsuka į įvairias vietas. Galiausiai vėl suranda ją namuose, kur ji pati mielai ateina su juo pasibūti. Pasirodo, gyvatė Anakonda labai miela ir draugiška.

Pasirodo, knygos iliustracijos nepaprastos. Autorius nupiešė realias gatveles, pastatus, pridėjęs papildomų detalių. Vaikai, norėdami atpažinti vietas, patys turėtų leistis į ekskursiją po Vilnių. Manau, jog vaikučius labai sudomintų gatvių paieška pagal knygos motyvus. Juk mūsų mažieji tokie smalsūs.

Pagrindinė knygos mintis - mes galime įveikti savo baimes. Ar pastebime, ko bijo mūsų vaikai? Kažkada labai baiminausi griaustinio ir žaibo. Tada buvau kokių 10 metų. Kol vieną dieną, tėtis pasisodinęs ant kelių paaiškino apie šias gamtos stichijas - baimės kaip nebūta. Nepalikime savo mažylių nežinomybėje, aiškinkime jiems nepatirtus, neaiškius ir dėl to baimingus dalykus.

Rodyk draugams

Baltųjų debesų gatvė

2016-04-15 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Baltųjų debesų gatvė
Autorius: Emmanuelle Colin
Versta iš: prancūzų
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 32

Aprašymas:

„Baltųjų debesų gatvė” knyga pasipuošusi nuostabiomis iliustracijomis, ne vienai minutei prikaustė mano dukrytės dėmesį. Džiaugiuosi, kad auga tokia knygų mylėtoja, panašu, kad meilę knygai paveldėjo iš mamos. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be knygų. Tobuliausias poilsis, tingus vakaras su knyga rankose. Gimus vaikui, tokių valandų stipriai sumažėjo, bet kasdien stengiuos bent kelias minutes paskaityti. Arba vartome knygutes kartu su dukra.

Ši knyga labai žaisminga. Štai kiekviename puslapyje vis kita spalvota iliustracija. Čia sėdi berniukas ir renka žaislus į dėžę - puikus pavyzdys vaikui paaiškinti, kaip elgiasi tvarkingi vaikučiai. Ir kad kiekvienas žaislas turi turėti savo vietą. Kita vertus - ne visi vaikai noriai susitvarko savo žaislus - geriausias pavyzdys - mūsų elgesys. Ne kartą įsitikinu, kad vaikui geriausia padeda ne kalbėjimas ar aiškinimas, o tinkamas pavyzdys.

Berniukas su tėveliais kraustosi į naują butą Baltųjų debesų gatvėje. O koks pasakiškas gatvės pavadinimas. Kodėl Lietuvoje taip mažai tokių gatvių pavadinimų? Svajonių, Saulėtekio, Upės…

Ypač mano vaiką sužavėjo visur su berniuku keliaujantis katinukas Rainiukas. Oi, kaip ji myli gyvūnėlius, o ypač kates. Gaila, kad negalime sau leisti nuomojamame bute laikyti katytės… Bet, tikiuos ateity, tikrai turėsime.
Naujame name berniukas susipažįsta su įvairiais kaimynais, tačiau labiausiai jam patinka Elzytės šypsena. Ak, ta vaikiška tyra meilė…

„Naujam name kaimynai
Kitokie nei senam,
Labiausiai čia patinka
Elzytės šypsena.”

Vaikiškų jausmų tyrumas taip žavi. Juk tikriausiai daugelis iš mūsų prisimena savo pirmąją darželio, kiemo meilę. Ir kokia ji svarbi tada atrodė ir amžina. Aš pamenu, kad nuo kokių 3 metukų aiškiai žinojau, kad mano mylimas berniukas bus mano vyru. Vieną dieną ir tėvams pranešiau šią žinią. Tada nesupratau, ko gi jie juokiasi :)

O kaip smagu, kai berniukas sako, jog „naujuos namuos jaučiuosi tarytum… danguje!” Neapsakomas jausmas grįžti namo, kur esi laukiamas, mylimas. Visiems linkiu, kad suaugę vaikai norėtų grįžti namo - tarsi į rojų, į dangų…

Knyga versta iš prancūzų kalbos. Manau, kad labai patiktų ir besimokantiems skaityti, kadangi raidės didelės, aiškios. Jeigu norite padovanoti savo mažyliui knygą, visada patariu pirkti „Nieko rimto” leidyklos knygas, kuriomis, bent jau man, niekada dar neteko nusivilti!

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 10.

Rodyk draugams

Prancūzų vaikai valgo viską

2016-04-07 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Prancūzų vaikai valgo viską
Autorius: Karen Le Billion
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 320

Aprašymas:

Knygos autorės Karen Le Billon šeima persikrausto iš Amerikos į vyro gimtinę Prancūziją. Augindama dvi dukrytes, autorė nuolat susidurdavo su valgymo iššūkiais - vaikai nenori valgyti sveiko maisto, ragauti naujų patiekalų, reikalauja desertų ir užkandžių. Tačiau persikėlus į Prancūziją, pasitiko visai kitokia tikrovė. Mažieji prancūzai valgė viską, tik tam tikru laiku, mokėjo mėgautis maistu, noriai ragavo patiekalų ir nepriekaištingai elgėsi prie stalo. Autorė ėmėsi taktikos - išmokyti prancūziškai valgyti savo vaikus. Sekėsi sunkiai, tačiau nuoseklumas padėjo pasiekti gerų rezultatų.

Paaiškėjo svarbiausios taisyklės:
1. Tėvams - jūs esate atsakingi. Viena iš svarbiausių jūsų paskirčių - mokyti savo vaikus mitybos pagrindų ir ugdyti jų valgymo įpročius. Tėvai savo vaikams yra autoritetas, todėl būtent jų pavyzdys gali paskatinti juos valgyti kitaip. Sveikai maitindamiesi, tėvai parodo pavyzdį vaikams.
2. Venkite emocinio valgymo. Maistas nėra nusiraminimo ar dėmesio atitraukimo priemonė, žaislas, papirkimo įrankis, atpildas ar auklėjimo pakaitalas. Turime skatinti vaikus žiūrėti į maistą kaip į jutiminį malonumą.
3. Tėvai suplanuoja valgymo režimą ir valgiaraštį. Vaikai valgo tą patį, ką ir suaugusieji: jokių pakaitalų ir jokių skubiai paruoštų papildomų patiekalų.
4. Maistas yra socialus. Nesiblaškydami valgykite su šeima visi kartu prie vieno stalo.
5. Valgykite visų vaivorykštės spalvų vaisius ir daržoves. Nevalgykite to paties patiekalo daugiau nei kartą per savaitę.
6. Išrankiems valgytojams: tau nebūtinai patiks, tačiau turi paragauti. Kaprizų atveju prie stalo: tu nebūtinai patiks, bet turi tai suvalgyti.
7. Kuo mažiau užkandžiauti, geriausia kartą per dieną (daugiausia du), ir jokio užkandžiavimo likus valandai iki valgymo. Jaustis alkanam tarp valgymų yra visai normalu. Valgymo metu valgykite, kol pasisotinsite, bet nepersivalgykite.
8. Skirkite laiko ir maisto ruošimui ir valgymui. Lėtai valgomas maistas teikia džiaugsmą.
9. Stenkitės valgyti „tikrą”, namuose gamintą maistą, o saldumynus pasilikite ypatingai progai. (Visa, kas yra perdirbta ar apdorota, nėra „tikras” maistas.)
10.Valgis turi teikti džiaugsmą, o ne stresą. Maitinimosi taisykles priimkite kaip įpročius ar kasdienybės formavimo principus, o ne kaip griežtas nuostatas. Retkarčiais sulaužius vieną ar kitą taisyklę, nieko blogo nenutiks.

Manau, kad galima daug gerų patarimų gauti, tačiau retkarčiais man prancūzų auklėjimas atrodo labai diktatoriškas. Jeigu vaikas nori valgyti, bet neatėjo laikas - jis turi laukti. Net naujagimius jie maitina griežtai kas tris valandas ir nė minutės anksčiau. Nesuvalgęs patiekalo, mažylis lieka alkanas iki kito valgymo.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 9.

Rodyk draugams

Šalin mitus!: naujas požiūris į vaikų auklėjimą

2016-03-16 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Šalin mitus!: naujas požiūris į vaikų auklėjimą
Autorius: Po Bronson, Ashley Merryman
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 320

Aprašymas:

Knyga „Šalin mitus” pristato naują požiūrį į vaikų auklėjimą. Ant viršelio puikuojasi užrašas, kad knygą rekomenduoja Austėja Landsbergienė - o tai, manau, svarbus argumentas, parodantis, kad knyga verta dėmesio. Šioje knygoje yra griaunami įvairūs mitai apie vaikų auklėjimą. Labai patogu, jog nebūtina knygos skaityti iš eilės - pasirenkame skyrių, kuris mus domina ir skaitome jį. Turinyje prie kiekvieno skyriaus pavadinimo, trumpai aprašoma, apie ką bus kalbama. O kalbama šiomis temomis: atvirkščias pagyrų poveikis, prarasta valanda, kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases, kodėl vaikai meluoja, intelektinis gyvenimas vaikų darželiuose, broliai ir seserys, mokslas apie paauglių maištą, ar savidrausmė išugdoma, gražūs žaidimai su draugais, kodėl Hana kalba, o Alisa ne.

Nemažai teiginių nustebino, pavyzdžiui, kad pagyros turi atvirkštinį poveikį, negu tikimės. Nuolatos giriami vaikai nustoja stengtis, ko nors siekti, ką žino, jog yra sunku pasiekti. Pripažinsiu, buvau apie pagyras kitokios nuomonės, juk matyti, kaip vaikas džiaugiasi, kai tėvai pagiria jį už įvairius pasiekimus ar darbelius. Bet gal iš tikrųjų yra būtinas saikas. Juk jeigu girsime vaiką, kokį jis nuostabų piešinį prikeverzojo per kelias sekundes ir kelsime jį į dangų, kažin ar vaikas patikės mūsų nuoširdumu.

Nagrinėdami priežastis, kodėl vaikai meluoja, autoriai pateikia vieną labai įdomią mintį - jie to išmoksta iš mūsų. Būkime savo vaikams pavyzdžiu ir nereikalaukime iš jų to, ko patys nedarome. Vaikas pastoviai stebi savo tėvus ir kopijuoja jų elgesį. Manau, kad pokalbiai ir aiškinimai gali duoti mažiau naudos, negu tinkamas pavyzdys.

Ar turite brolių, seserų? Kokie su jais buvo santykiai vaikystėje? Aš su savo seserimi didžiąją laiko dalį prasibardavau, prasimušdavau. Su baime žvelgiu į ateitį - kaip sutars mano vaikai? Ar jie irgi pastoviai draskysis? O gal taip turi būti? Knygoje teigiama, kad vaikai nuo trejų iki septynerių metų susipyksta vidutiniškai tris su puse kartų per valandą! O ar jie vėliau iš to išauga? Autoriai teigia, jog nebūtinai… Tarpusavio santykiai išlieka pastovūs, kol vyresnėlis išsikrausto iš namų. „Dažniausiai ankstyvojoje vaikystėje įsitvirtinęs bendravimo būdas: kontroliuojantis, valdingas, mielas ar atjaučiantis, - toks išlieka visą laiką.”

Pabrėžiama ir televizijos žala. Teigiama, kad kūdikių, žiūrinčių mažiesiems skirtus filmukus, žodynas yra skurdesnis nei nežiūrinčių. Todėl reiktų daugiau laiko skirti bendravimui su vaiku, o ne naudoti filmukus kaip elektroninę auklę. Džiaugiuosi, kad savo namuose neturime televizoriaus. Juk dažnai jis būdavo įjungtas tiesiog dėl fono, o kur dar bukinančios programos, reklamos. Pamačius, kaip vaikas sustingsta, kai prasideda reklama, darosi baisoka.

Patariu paskaityti tiems, kas nori giliau suprasti savo vaiką. Ir tikisi truputį kitokio požiūrio.

Rodyk draugams

Sąmoninga tėvystė. Kurkime darnų ryšį su vaiku.

2016-03-09 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Sąmoninga tėvystė. Kurkime darnų ryšį su vaiku.
Autorius: Shefali Tsabary
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 280

Aprašymas:

Knyga „Sąmoninga tėvystė” puikiai atitinka mano pasaulėžiūrą dėl vaikų auklėjimo. Ji skatina į vaiką žiūrėti kaip į asmenybę, stengtis pamatyti vaiko savitumą, o ne užgožti jį. Patariama tėvams „auginti vaiką kaip unikalią asmenybę, nenubrėžti jo gyvenimo kelio pagal tėvų neišsipildžiusias svajones ir jo neteisti”. Baisiausia, kas gal būti, kai vos gimus vaikui tėvai jau žino, kas jis bus. Bus daktaras, prezidentas, batsiuvys. Šoks baletą, nes aš to visada troškau. Lankys baseiną, nes man patinka plaukti. Palaukite. Kieno čia gyvenimas? Kas yra tėvai? Kokia jų misija?

Knygoje teigiama, jog esame silpni, jeigu emocingai reaguojame į netinkamą vaiko elgesį. Pirmiausia keiskime save. „Bėdų kyla ne dėl vaiko, o dėl to, kad mums trūksta sąmoningumo”. Aš esu už sąmoningą tėvystę. Neįsivaizduoju, kaip galima mušti vaiką ir tvirtinti, kad diržas niekam nepakenkė. Manęs niekada tėvai nemušė, bet nežinau nė vieno savo draugo, kuris nebūtų gavęs beržinės košės. O štai neretai ir šiandien išgirstu - mano vaikas gavo per užpakalį. Susigužu ir net nežinau, ką pasakyti. Lyg ir neturiu teisės aiškinti (juk visi tvirtina - mano vaikas, ką noriu, tą darau), o iš kitos - jaučiuosi nusikaltimo bendrininke. Todėl bandau kalbėtis, bet visos tos mamos yra įsitikinusios, kad tik mušimas padėjo… Skamba baisiai. Vaikai išgyvena įvairius etapus. Jeigu neleisime jam atsiskleisti, slopinsime blogas emocijas, neaiškinsime, visas bėdas spręsime diržo pagalba - vaikas gali savo jausmus slėpti giliai. Nes bijos ir vėl fizinio smurto. O taip, diržas padeda - vaikas bijodamas smurto, nekartos savo elgesio. O ko pasieksime mes? Kad vaikas mūsų bijos, užsisklęs savyje, nenorės bendrauti…

„Blogas elgesys pažadina visas tėvų baimes: mes įspėjame vaikus, verčiame jaustis kaltais, net atsisakome bendrauti, vildamiesi, kad jie pasikeis. Bet taip atsitinka retai. Vietoj to vaikai elgiasi dar blogiau, kol galiausiai jų neįmanoma suvaldyti. Kai į netinkamą vaiko elgesį atsakoma neigiamu požiūriu, jie mano, kad jei elgsis dar blogiau, tėvai galiausiai juos pastebės.”
Labai svarbu yra priimti vaiką tokiu, koks jis yra. Keli pavyzdžiai iš knygos, padedantys geriau suvokti apie ką kalbama:
„Suprantu, kad mano vaikas yra kitoks. Žinau, kad mano vaikas tylus.sutinku, kad mano vaikas gali blogai elgtis. Suvokiu, kad mano vaikas prastai mokosi.”

Nepamirškime, kad vaikai mus mėgdžioja. Norėdami, kad vaikai geriau elgtųsi, turime rodyti jiems pavyzdį.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 10.

Rodyk draugams

Tėvystės paradoksai: kaip vaikai keičia tėvų gyvenimus

2016-03-02 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Tėvystės paradoksai: kaip vaikai keičia tėvų gyvenimus
Autorius: Jennifer Senior
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 336

Aprašymas:
Pagaliau pavasaris! Nors mėgstu žiemą, bet jos veidas pasikeitęs - taip truko saulėtų dienų su žėrinčiu sniegu, linksmais sniego seniais, vaikų linksmybėmis nuo kalniukų, sniego nameliais. Tokių dienų buvo taip nedaug, kad kartais tenka pasijusti gyvenant kažkur piečiau. Ir štai sakome savo vaikams - o mūsų laikais taip bent žiemos būdavo… Kaip ir mums tardavo mūsų tėveliai.

Baigiau skaityti knygą „Tėvystės paradoksai: kaip vaikai keičia tėvų gyvenimus”. Ši knyga kitokia, negu įprastos knygos apie vaikų auklėjimą. Prieš pradedama skaityti, galvojau, kad joje bus išaukštintas vaikas, jo galimybės - tačiau klydau. Ši knyga pristato realybę. Kas bus, kai gims vaikas? Kaip pasikeis mūsų gyvenimas? Kokie bus santykiai su vyru? Kaip nemiga įtakos mūsų savijautą?

Knygoje apžvelgiami visi vaiko auginimo etapai - kūdikystė, vaikystė, mokykla, paauglystė. Kiekviename iš jų tėvai susiduria su įvairiais sunkumais. Štai autorė apžvelgia, jog gimus kūdikiui ne viskas spindi ryškiomis šviesomis: nemiga pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais, nuolatinis nuovargis, žmogus neišeina iš namų, mažiau susitinka su draugais, gauna mažesnes pajamas, nuo kūdikio negali atsitraukti nei dieną nei naktį, o jeigu dar pridėsime viršsvorį po nėštumo, išvaizdos pokyčius, kartais ir sveikatos bėdas…

Santykiai su vyru taip pat pasikeičia. Kažkur dingsta romantika, vis dažniau girdėti priekaištai, barniai. Hormonų pokyčių veikiamos moterys kartais net pačios nesupranta, kaip engia savo vyrus arba visiškai atsiduoda kūdikiui, pamiršdamos, kad turi ir vyrus, kurie nori jos švelnumo, o ne tik vykdyti nurodymus - atnešk, įdėk, padaryk.

Tėvai išgyvena didelį nerimą vaikui pradėjus lankyti mokyklą, tačiau ypač sudėtinga būna vėliau - paauglystės metais. Vaikas ieško savęs, atsiskiria nuo tėvų, eksperimentuoja, bando, kas tėvams gali kainuoti daug nervų. Svarbu suprasti, kad privalome visada būti savo vaiko „fanais”. Nesmerkti, nešaukti, nereikalauti. Neturime teisės.

Manau, kad kiekviena mama, gimus kūdikiui, turi rasti sau bent valandą. Ar vaikelio pietų miego metu, ar užmigdžius nakčiai. Pagulėti šiltoje vonioje, suvalgyti skanų patiekalą, paskaityti. Palauks tvarkymai, indai, dulkės ir valgio gaminimas. Nebijoti prašyti pagalbos ar palikti vaikelį valandai su kitu, kad galėtų išbėgti į miestą. Skirti kasdien bent kelias minutes nuoširdžiam pasibuvimui su vyru.

Rodyk draugams

Vaikų auklėjimas pagal prancūzus

2016-02-23 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Vaikų auklėjimas pagal prancūzus
Autorius: Pamela Druckerman
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 312

Aprašymas:
Ir kodėl prancūzai turi tokį autoritetą? Moterys nori būti tokios lieknos, o mamos svajoja, kad jų vaikai vieną dieną bus kaip mažieji prancūziukai - gražiai elgsis, puikiai valgys, nesiožiuos. Kaip to pasiekti? Perskaityti Pamelos Druckerman knygą „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus”. Knyga išties puiki. Autorė dalinasi savo patirtimi. Ji augina mažylę, kuri gimė Prancūzijoje. O pati autorė yra kilusi iš Niujorko. Dabar visa šeima gyvena Prancūzijoje. Skirtumai labai dideli. Lyginant su Lietuva, manau, irgi būtų gan didelis skirtumas vaikų auklėjimo klausimais.
Štai prancūzų mažyliai jau nuo dviejų mėnesių išmiega visą naktį. O štai Pamelos draugai amerikiečiai vargsta iki metukų, pusantrų ar dar ilgiau. Būdami restorane, prancūzų vaikai puikiausias sėdi ir laukia savo maisto, o gavę noriai kramsnoja daržoves. Praėjus po gimdymo keliems mėnesiams, prancūzės puikuojasi nuostabia figūra. Žindymas po kelerius metus Prancūzijoje yra nesuprantamas dalykas. Jų gydytojas irgi neskatina žindymo ir tik pamatę spenelio įtrūkimą arba užsikišusį latakėlį, iškart siūlo pereiti prie mišinukų.

Skaitydama knygą, negaliu atsikratyti minties, kad tam tikra prasme prancūzai labai varžo savo vaikus. Man truputį priminė tėvų pasakojimus, kaip juos auklėjo vaikystėje. Visgi, esu labiau linkusi daugiau leisti vaikui.
Didžiausią nuostabą sukėlė skyrius apie miegą. Pasirodo, mes patys pripratiname vaikus dažnai keltis. O kaip? Paprastai. Kaskart bėgdami prie jų vos suverkus. Prancūzai nelekia iškart, o palaukia kelias minutes. Laiką vis ilgindami. Taip vaikas išmoksta nusiraminti pats. Jeigu per keturis mėnesius vaikas nespėja išmokti gerai miegoti, rekomenduoja metodo „palikti išsirėkti” variantą.
Neįprasta ir tai, kad į lopšelius keliauja visai mažyčiai kūdikiai. Tačiau lopšeliai Prancūzijoje pritaikyti tokių mažylių poreikiams. Darželiuose nesiekiama kuo greičiau išmokyti vaiką skaityti ar rašyti. Atrodo, jog prancūzai yra žymiai labiau atsipalaidavę ir nesijaudina dėl kiekvienos smulkmenos.
Knyga labai įdomi. Ją skaityti vienas malonumas, kadangi faktai pateikiami pasakojant istoriją, ieškant sprendimų, nagrinėjant panašumus ir skirtumus. Galima nemažai dalykų pritaikyti sau. Patariu perskaityti.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 9.

Rodyk draugams

Paskutinis elfas

2016-02-17 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Paskutinis elfas
Autorius: Silvana De Mari
Versta iš: italų
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 320

Aprašymas:
Leidyklos „Nieko rimto” knygos mane visada žavėjo savo formatu, prasmingumu ir nuoširdumu. Tai turbūt viena iš nedaugelio leidyklų, kurios siekia ne tik didžiausio pelno, tačiau ir propaguoja gėrį, meilę, šviesą. Jau vien ko verti Sigutės Ach piešiniai, nuo kurių grožio svaigsta galva. Na o šiandien pristatysiu knygą paaugliams „Paskutinis elfas”, kurioje, deja, nėra paveikslėlių, tačiau yra prasmingas tekstas ir pamokanti istorija.

Knygoje pasakojama apie našlaitį Mažąjį Elfą, kuris jaučiasi labai vienišas šlapiame, panašiame į pelkę pasaulyje. Kuris savo šalčiu suspaudžia mažąją širdelę, o ypač prisiminus brangiausius žmones. Pas senelę visada buvo šilta ir jauku. Baisiausia tai, jog jis yra paskutinis atstovas savo giminės. Baugiame pasaulyje, atrodytų, esi niekam nereikalingas ir neįdomus, tačiau mažasis elfas sutinka geros širdies moterį, kuri juo pasirūpina. Fantastikos elementų nestokojančioje knygoje dalyvauja troliai, drakonas ir kiti personažai.

Man asmeniškai mažasis elfas primena kūdikėlį. Naujagimį, kuris gimęs pateko iš šilto rojaus į šaltą pasaulį. Man rodos, kartais ir mūsų vaikai jaučiasi panašiai kaip šis mažasis elfas. Pavyzdžiui, kai mama pratina mažylį miegoti savo lovytėje ir užsidariusi kitame kambaryje nereaguoja į vaiko verksmą. Man rodos, Feberio teorijos yra labai drastiškos. Nuliūdęs, kad mama negirdi vienintelės jo kalbos - verksmo, vaikas užsisklendžia savyje. Kaip ir mažasis elfas, jis svajoja visada būti mylimas, jausti artimiausių žmonių šilumą.

Štai kokia išmintis labiausiai įsiminė iš knygos puslapių: „Kiekvienas, kaip tik sugeba, gali stengtis būti laimingas”. O juk iš tikro, laimė neateina šiaip sau. Žmogus turi pasistengti. Pamatyti gamtos grožį, jausti mylimų žmonių artumą, džiaugtis smulkmenomis.

Įdomi ir ši mintis: „Mūsų likimas yra toks, kokio mes patys norime, o ne toks, kokį kažkas įrėžė akmenyje, tai mūsų gyvenimas, o ne kažkieno susapnuotas sapnas.” Aš pati tikiu likimu, tačiau sutinku ir su šia mintimi, kad likimą galime kurti patys.

Knygą parašė psichoterapeutė. Šioje knygoje autorė padeda vaikui suvokti save, pamilti, atrasti savo vietą.

Nepaisant rimtumo, knygoje ypač daug juokingų elementų, vaikai juoksis iš elfo kalbos, jo nusistatymų prieš mėsėdžius ir pan.

Patarčiau šią knygą skaityti vaikučiams, kai šie jau domisi gėrio ir blogio samprata, jiems patinka fantastikos elementai. Arba gali skaityti patys paaugliai.

Rodyk draugams

Triušelis, kuris norėjo užmigti

2016-02-08 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Triušelis, kuris norėjo užmigti
Autorius: Carl-Johan Forssén Ehrlin
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 30

Aprašymas:
Turbūt reta mama negirdėjo apie knygą „Triušelis, kuris norėjo užmigti“. Na, nebent esate iš tų laimingųjų mamyčių, kurių pipirai užmiega vakare ir be pabudimų išmiega iki pat ryto, o popiečio miegelio laukia su didžiausiu džiaugsmu.

Ši iš pažiūros visai paprastutė knyga žada stebuklus. Ir aš ja tikiu. Pati skaitydama pradėjau žiovauti, markstytis ir svajoti apie lovą :). Bet manau, kad ji skirta vaikams nuo 2-3 metukų. Mano dukrytė (jau virš metukų) dar nemoka ramiai pagulėti lovytėje, griebia už knygos ir nori žiūrėti paveikslėlius, kuo greičiau perversti kitą puslapį.

Istorija pasakoja apie triušelį Rodžerį, kuris labai norėjo miegoti, bet jam niekaip nepavyko. Todėl jis išsiruošia pas dėdulę Žiovulį, kuris turėtų jam padėti užmigti. Pakeliui sutinka sraigę Snaudalę, pelėdą Mieguistakę. Visi pasakos personažai skatina triušelį užmigti.

Beje, knygoje pažymėta, kad jos niekada negalima skaityti žmogui, kuris vairuoja transporto priemonę! Taip pat joje pateikiamos aiškios instrukcijos, kaip skaityti paryškintus ar kursyvu pažymėtus žodžius. O paryškinti būtent žodeliai „užmigti, miegoti, dabar, gulėti, pavargęs“ ir pan. Vaikas tarsi programuojamas miegui. Verta pažymėti, kad knygą parašęs Karlas-Johanas Forsenas Ehrlinas studijavo psichologiją ir yra praktikuojantis neurolingvistinio programavimo meistras.

Knyga neperkrauta, labai elegentiška, kiekviename puslapyje nuostabus paveiksliukas (pieštas pieštuku). Manau, jog ją turėtų įsigyti tėveliai, taip pat puikiai tiktų kaip dovana vaikučiui. Didelio populiarumo sulaukusi knyga išversta į virš 40 kalbų.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 10.

Rodyk draugams

Ką kalba mažylis, kai dar nekalba

2016-01-22 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Ką kalba mažylis, kai dar nekalba
Autorius: Bunmi Laditan
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 264

Aprašymas:
Ant viršelio puikuojasi užrašas - Nepraradusiems humoro jausmo. Juk tikrai, knyga parašyta labai sarkastiškai, juokingai. Jeigu kuri mama ją nuperka, norėdama rimtai pasiskaityti apie vaikų auklėjimą - čia nelabai tinkamas variantas. Ši knyga labai tinka, jeigu seniai nesijuokėte, jeigu jaudinatės dėl savo mažylio išdaigų, valgymo, maudymo ir pan. Nes ji tiesiog išbraukia visus mūsų nuogąstavimus iš visų sąrašų. Joje kalba vaikas. Mažylis, kuris dar nemoka kalbėti. Nemoka sėdėti ant puoduko ir nė nemano, nekenčia pietų miego, auklėjimo. Jis teigia, kad jeigu norime padaryti jį laimingą, būtina perskaityti šia knygą.

Juokiausi daug daug kartų. Čia puikiausias juoko užtaisas. Vaikas aiškina tėvams, kaip jie turi elgtis, kad jis būtų laimingas. Reikia kuo daugiau saldumynų, jokių drausmių, jokių pogulių, tėvai turi atsisakyti savo pramogų. Jeigu norite būti idealūs tėvai - pasimokykite iš senelių - kaip jie dievina savo karalaitį.Nepaisant sarkazmo, knyga tikrai gali leisti pažvelgti giliau į savo vaiko asmenybę. Pagalvoti - o gal kartais tikrai elgiuos ne taip, kaip reikia. Neretai tėvai pasisavina vaiką - tu esi mano ir elgsies taip, kaip aš noriu. Aš manau, kad mes esame tarpininkai. Mums paskirta padėti užaugti vaikui. Ir leisti išskristi iš mūsų lizdo. Todėl labai norisi vadovauti paradui, bet būtina stabtelti. Atsižvelgti į savo vaiko norus. Į jo asmenybę. Išgirsti, ką jis nori mums pasakyti. Juk dažnai net nenorime gilintis ir pakeliame balsą, užuot vaikui kantriai išaiškinus.

Manau, kad labai teisinga mintis, jog vaikas yra mūsų atspindys - elkitės deramai ir nereikalaukite iš vaiko neįmanomų dalykų. Manote, kad vaiko pasaulėlis mažas ir saugus? Patikėkite, jis kasdien susiduria su aibe iššūkių. Ne visada moka pasakyti, kad pervargo, kad jam per daug įspūdžių, todėl tiesiog beviltiškai krenta ant grindų parduotuvėje. Ką darome mes? Pagalvokime…

Vaikas iš knygos man aiškina, jog išmiegoti visą naktį neįmanoma. Ir jog

„miegas yra karalių ir karalienių prabanga. Jei norite išsiaiškinti ar esate karališkosios šeimos nariai, išeikit į lauką. Ar kas nors jus fotografuoja? Ne? Sveikiname, esat eiliniai piliečiai. (…) Išsimiegoti reikėjo prieš kelerius metus, kai dar neturėjot vaikų.”

Patariu pasiskaityti šią knygą 1-2 metukų vaikučių tėveliams :)

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 9.

Rodyk draugams