Knygos, knygos, knygos…

Knygos pavadinimas: Gėda
Autorius: Karin Alvtegen
Originalo kalba: švedų
Leidimo metai: 2009
Puslapių: 238

Aprašymas:
“Kai viską turi… trūksta tik gyvenimo” skelbia gilią tiesą knygos viršelis.
Tai romanas, kuriame pristatomas dviejų moterų gyvenimas ir likimas. Monika yra medikė, sėkmingai įsidarbinusi, įsimylėjusi. Jos gyvenimą kartina sąžinės priekaištai dėl praeities įvykių. Ji jaučiasi kalta dėl brolio žūties. Paslaptis ją slegia ir dusina. O dar motina, pamišusi iš sielvarto ir vis deginanti žvakutes ant mylimojo sūnaus kapo ir pamiršusi, kad turi gyvą dukrą.

Kita knygos herojė - Maja. Amžinai viskuo nepatenkinta, atsiskyrėlė, jau daugybę metų niekur neišeinanti iš savo namų, kurie tapę jos kalėjimu. Draugiją palaiko tik ištikimas šuo ir socialiniai darbuotojai, kurių Maja nekenčia. Kol vieną dieną pasirodo linksma, guvi Elinora, kuri kantriai kalbina moterį, nors ir nesulaukia atsakymų.

Majos ir Monikos gyvenimai susipina. Dramatiškai. Liūdnai. Nors naudos iš to turi abi moterys. Jų gyvenimai pasikeičia nuo tada, kai žūsta jaunas tėvas, palikęs mylimą žmoną ir dukrą.

Knyga mane sužavėjo gilumu. Mėgstu skaityti psichologines knygas, paliečiančias žmogaus sielos gelmes. Kai kurios knygos vietos buvo tokios liūdnos, kad akyse tvenkėsi ašaros.

Tai pasakojimas apie tai, jog materialinės gerybės yra tokios nereikšmingos ir nesvarbios. Kad didžiausias mūsų turtas - žmonės, kuriuos turime mylėti, saugoti. Taip, kiekvienas turi ydų, bet svarbu mokėti mylėti kiekvieną žmogų, kad ir koks jis bebūtų. Ir kai pažvelgsime kitomis akimis, tikiu, kad pasaulis taps geresnis. Bepigu pikti, keikti valstybę, Seimą, ministrą, ligoninę - viską. O sunku suprasti, kad gėris kuria gėrį. Ir pradėti reikia ne nuo kaimyno, draugo, brolio - o nuo savęs…

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje  - 9.

Knygos pavadinimas: Mano tėtis ir kiti nesusipratimai
Autorius: Akvilina Cicėnaitė
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2010
Puslapių: 174

Aprašymas:
Monikos gyvenimas - vienas didžiulis nesusipratimas. “Pamesti tėčiai, atrastos seserys, nukvakusi šeimyna su visažine kate Hilda priešaky… ir tik vienas vienintelis, pats geriausias mano vaikinas.”

Bet štai jos santykius ištiko krizė - bent jau taip kalba kiti. O tuo juk lengva patikėti. Horizonte pasirodo Naujokė, kuri visiems moksleiviams palieka neišdildomą įspūdį, taip pat ir Monikos vaikinui Matui. Jis susižavėjęs jos geografijos žiniomis, kelionių patirtimi. Mergina svajoja nukeliauti į Naująją Zelandiją.  O štai Monika kaip tik gauna pakvietimą į šią šalį, kurioje gyvena jos tėtis. Į kelionę ji turi leistis su savo sese, tačiau įvyksta taip, kad su ja keliauja močiutė. Naujojoje Zelandijoje jų laukia įvairūs nuotykiai, o sugrįžus malonios staigmenos.

Knyga labai paviršutiniška, kas man nepatinka. Tiesiog lengvas skaitaliukas, skirtas atsipalaidavimui. Tiesą sakant, man net pikta, kodėl ši knyga pateko į geriausių metų knygų paaugliams trejetuką.

Nepaisant to, tikiu, kad paaugliams, ypač mergaitėms, ši knyga patiks.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 7.

Knygos pavadinimas: Iš Nuomšiko gyvenimo
Autorius: Gendrutis Morkūnas
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2011
Puslapių: 156

Aprašymas:
Tik pradėjusi skaityti knygą, beveik iš karto įsitraukiau ir nusprendžiau, kad tai tikrai Metų Knygos titulo verta knyga paaugliams. Na, o kaip kitaip, jeigu jai skiriami tik geriausi mano žodžiai - įdomi, skaudi, liūdna, prajuokinanti - atrodytų joje suderinami nesuderinami dalykai.

Čia pasakojama apie neįprastų Vaikų Namų auklėtinį. Neįprastų, nes jie kitokie - eksperimentiniai. Vaikai juose ruošiami gyvenimui. Jie ne tik gyvena Namuose, kaip visi vaikų namų auklėtiniai, bet turi nuolat dirbti, turi auklėjamąją klasę, kurioje baudžiami prasižengusieji.

“Auklėtoja atsisėda prie stalo ir ima pasakoti, ką bloga padarė vaikas po palme. Visi žiūrėtojai, Auklėtojai davus ženklą, turi choru deklamuoti: “Na, ir niekšas gi tu”, “Kad tave kur, tave kur, tave…”, “Tu, tai tu, tai tu…”. Kuo toliau, tuo garsiau. Po kokių dešimties minučių visi ima kaip patrakę šaukti, trypti kojomis, taškytis seilėmis.”

Vaikai čia ruošiami gyvenimui. Jie yra už pinigus nuomojami darbui, pačiam įvairiausiam, net mažiukai yra išnuomojami, štai pavyzdžiui jie prižiūri, kad katės neišraustų gėlių. Vaikai negauna nė lito iš uždirbtų pinigėlių, jiems kalbama, kad jie ir taip turi būti dėkingi, kad turi stogą virš galvos, gauna pavalgyti. Kaip ir visi vaikai Nuomšikai krečia išdaigas, kvailioja, pavyzdžiui, į sriubos katilą įpilą visą maišą druskos. Nepasisant to, kiti vaikai kantriai valgo ir garsiai šaukia: Ačiū, buvo labai skanu.

Knygoje apstu liūdnų momentų, išgyvenimų, kuriuos patiria vaikai. Štai, pavyzdžiui, iš jų šaiposi kiti vaikai, kad jie nekeliavę, nevalgę skanaus maisto, kad jie prasti.

“Mokiniai (mes juos vadiname sūneliais ir dukrelėmis) mūsų nevirškina. Pravardžiuoja nuomšikais (tai dėl mūsų nuomos), kaišioja kojas, apiberia sutrupintos kreidos dulkėmis.”

Kartą vieną berniuką išnuomoja moteris, kuri nori susigrąžinti savo vaiką iš tėvo. Ir tada prasideda pats didžiausias nuotykis, nes Nuomšikas  gelbėja vaiką nuo policijos ir pasaulio blogybių. Jie iškeliauja toli, patiria įvairių nuotykių, tuo pačiu išmoksta daugybę gyvenimo pamokų.

Tai knyga apie tai, kad ne turtai yra svarbiausi, apie tai, kaip vaikui reikia tėvų meilės, kaip skaudu augti be tėvų, kaip sunku, kai tėvai tavimi nepasidalija.

“Apie savo tėvus nežinau nieko. Gal jų ir nebuvo. Nors Kasparas sako, kad visi vaikai turi arba bent jau turėjo tėvus, aš manau, kad tokius kaip mes kažkada į šį pasaulį atnešė vėjas. Arba benamis šuo. Arba atsiradome iš netyčia sulipusių šiukšlių.”

Kai kuriose vietose persistengta su peofilijos užuomiomis,  kas mane nuvylė šioje knygoje. Na nereikėjo to…

Perskaičius knygos kelis skyrius,buvau nusprendusi rašyti 10, paskui dėl kai kurių epizodų supratau, kad knyga nebus visiškai ideali. Nors neabejoju, kad būtent ši knyga laimės šių metų “Metų knygos paaugliams” rinkimuose.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 9.

Knygos pavadinimas: Ar ten kas nors yra
Autorius: Marian Keyes
Originalo kalba: anglų
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 584

Aprašymas:
Knyga nagrinėja jautrias temas ir pati fabula labai įtraukianti - moteris beprotiškai įsimylėjusi savo vyrą. Paklausite - o kas čia įdomaus, meilė yra dažna knygų tema. Taigi - moteris myli savo mirusį vyrą. Ir niekaip nenori, negali pripažinti, kad jo nebėra. Ji jo laukia, mato jį pravažiuojantį, rašo jam elektroninius laiškus, skambina, norėdama išgirsti jo balsą. Tačiau… Jo nėra ir ši žinia varo  iš proto.

Kai ji susitaiko su šia mintimi, suvokia, kad jis neatrakins durų ir neužeis, ją pribloškia dar viena žinia - jis turi (turėjo) sūnų. Ar tai reiškia, kad jis buvo jai neištikimas? Galiausiai viskas išsisprendžia.

Lygiagrečiai knygoje aprašoma ir sėkminga karjera, pripažinimas.

Tai knyga, kuri atskliedžia, koks trapus yra žmogaus gyvenimas, kaip reikia branginti kiekvieną akimirką ir džiaugtis savo brangiausiais žmonėmis. Nesuprantu ir turbūt nesuprasiu, kodėl žmonės bijo jausmų, skaudina artimus žmones, atžagariai elgiasi. Gal čia Lietuvos žmonių kasdienybė - dėl visko niurzgėti. Dažnas lietuvis nerodo švelnių jausmų, nepasako gražių žodžių, nebrangina akimirkų, kad ir tų rutininių. O kai atsipeikėja dažnai būna per vėlu…

Nepaisant gražios knygos idėjos, pats rašymo stilius gan prastokas. Trūksta nuoseklumo, minčių vystymo.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 7.

Knygos pavadinimas: Begalinis planas
Autorius: Isabel Allende
Originalo kalba: ispanų
Leidimo metai: 2011 m.
Puslapių: 432

Aprašymas:
Nuostabus pasakojimas apie Gregorijų ir jo artimuosius. Apie keistą jo vaikystę, pilną sumaišties, netikrumo, baimės, naujų atradimų. Keisto gyvenimo su keistais tėvais. Jo vaikystė - tai nuolatinės kelionės. Jo šeima - mama, tėtis, Olga, Džiudė… Ir Oliveris - šuo. Tiesa, Olga - visai ne jų giminaitė, tačiau ji visada, kiek tik pamena Gregoris, drauge.

Labai įdomiai aprašomos asmenybės. Skaitydama šią knygą vis stebėjausi - kaip smagu skaityti, kokia sklandi kalba, koks kokybiškas vertėjo darbas.

Knygą galėčiau apibūdinti kaip savęs ieškojimą. Gregoris ir suaugęs nuolat ieško savęs, kas jam ne visada sekasi. Išyra jo santuoka, nepavyksta bendrauti su vaikais. Vienas iš artimiausių jo draugų - Karmena. Stebina jų tyra draugystė, palaikymas, santykis.

Tai knyga ir apie motinos abejingumą, šaltumą. Apie iš vaikystės atsinešamą skausmą, meilės stoką, kurias vėliau perduodame ir savo vaikams ir taip sukasi užburtas ratas.

Kartais autoriaus mintis nutrukdavo įdomiose vietose ir vėliau nebuvo sugrįžtama, nepaaiškinama skaitytojui, kas ir prie ko.

“Gyvenimas - likimo ironija. Kai pamačiau yrant savo šeimą ir atsisakiau geros dalies pažinčių, nustojo kamuoti vienatvė. Vėliau, kai sugriuvo mano kontoros kortų namelis ir susivokiau žlugęs, pirmąsyk pasijutau išties saugus ir tikras savimi.”(ištrauka iš knygos)

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 9.

Knygos pavadinimas: Čia kažkas yra
Autorius: Kazys Saja
Originalo kalba - lietuvių
Leidimo metai: 2009 m.
Puslapių: 96

Aprašymas:
Sujaudino knygos nugarėlėje esanti berniuko nuotrauka su užrašu po ja:
“Čia man tiek metų, kiek šios knygos herojui Bartui.
… Baigėsi karas, mano globėjai skursta. Jau dveji metai, kaip nelankau jokios mokyklos. Praeis dar treji… Per tą laiką aš daug skaitysiu ir svajosiu kada nors pats tapti rašytoju.”

Autoriaus noras išsipildė. Knyga skirta paaugliams pasakoja apie Bartą, smarkiai nukentėjusį autoavarijoje. Joje, deja, žuvo ir Barto mamytė ir patėvis. Dėl visko Bartas kaltina save, prisimena žiaurų gyvenimą su patėviu, motinos meilę. Barto svajonė - rasti savo tikrąjį tėvelį. Ir ji išsipildo!

Knyga lengvai skaitosi, įdomi. Šiek tiek kai kuriose vietose trūksta logikos - ne visada sueina visi galai.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 8.

Tiksi sekundės…
Skuba metai…
Keičiasi metų laikai…
Saulė kyla ir vėl leidžiasi…
Žmogus gimsta ir miršta.

Kiek pasikeitė jau kartų, kiek išlieta ašarų - ir skausmo, ir džiaugsmo. Kiek kasdien girdima naujos gyvybės proveržių ir tuo pačiu tylių atsisveikinimo žodžių.

Pasaulis keičiasi, keičiasi žmonės. Keičiasi pomėgiai ir vertybės. O knyga lieka.

Knygos radimąsi norėčiau sieti su lūžiu mūsų gyvenime, nes nuo to laiko vieni rašo, kiti skaito, dalinasi, mokosi. Į mūsų gyvenimą pasibeldė moderniausios technologijos, o knyga , tos juodos raidės pilkšvuose puslapiuose vis dar su mumis. Gal tai kažką reiškia? Gal tai amžina vertybė?

Man knyga - tai stebuklas. Žiūri į ją ir gali tik nuspėti, kas slepiasi viduje. Gal vargingas gyvenimas, klajonės, tiesų paieškos, sudėtingos formulės, meilės skauduliai. Ir atversdama jaučiuosi prisiliečianti prie stebuklo - ar galima kitaip pavadinti tokį, rodos,  paprastą reiškinį - eiles juodų ženkliukų, kurie gali tiek papasakoti ir atskleisti.

Manau, kad dovanodamas knygą artimui, draugui, pažįstamam - dovanoji jam stebuklą - saldų, sūrų, skanesnį už tortą ar kartesnį už degutą, mažą, telpantį į rankinę - bet tuo pačiu galintį aprėpti visą pasaulį, galintį gydyti sunkiausias ligas, atveriantį kelią į plačiausius tolius, nukeliantį aukštai ir metantį žemyn.

Dovanodamas knygą - dovanoji geriausia, kas gali būti duota žmogui - peną sielai.

Padovanok svajonę, tikėjimą, viltį, džiaugsmą.
Padovanok stebuklą.
Padovanok knygą…

Knygos pavadinimas: Džonas Miežius arba atsiminimai apie alkoholį
Autorius: Jack London
Originalo kalba: anglų
Leidimo metai: 2011 m.
Puslapių: 263

Aprašymas:
Autobiografinė knyga pasakoja apie nesėkmingą autoriaus kovą su alkoholiu. Tapatindamas alkoholio vartojimą su Džono Miežiaus asmenybe, jis tarsi polemizuoja, atskleidžia kitą savo pusę, tarsi neigia, kad tai jo būdas.

Alkoholis lydėjo jį per visą gyvenimą, jis gerdavo dažnai dėl kompanijos, norėdamas atsipalaiduoti, pralinksmėti…

Tačiau nepaisant to, jis sunkiai dirba ir nepripažįsta, kad yra priklausomas nuo alkoholio. Autorius knygoje tarsi visą laiką teisinasi, kad galėtų ir negerti, nejaučia potraukio svaigalams ir viso labo tik paskutiniuose skyriuose pripažįsta, kad alkoholis padeda jam atsipalaiduoti, nuimti įtampą ir padeda kurti.

Labai sunkus buvo neįsivaizduojamo darbo etapas, kai:
“Aš visai nebeskaičiau knygų. Atidėjau visus pasimatymus su merginomis. Aš tapau tikru darbiniu gyvuliu: tik dirbau, valgiau ir miegojau, o mano protas visą tą laiką snūduriavo. Šį laikotarpį prisimenu kaip vieną didžiulį košmarą. Aš dirbau kiekvieną dieną, taip pat ir sekmadieniais, ilgesingai laukdamas tos vienintelės laisvos dienos per mėnesį, kai galėsiu kristi į lovą ir visą dieną miegoti bei ilsėtis.”

Šita citata man tokia pažįstama, bet ne dėl to, kad dirbu kaip arklys: mano darbas mielas, kūrybingas ir labai bibliofilinis :) Tačiau pažįstu daug žmonių, kurie taip dirba, gyvena, yra nelaimingi, visą laiką verkia… Norėtųsi jiems patarti viską mesti ir grįžti prie sau malonios veiklos, bet tada supranti, kad reikia gyventi… Mūsų Lietuva, kad ir kaip ją mylėčiau, turiu pripažinti - nepasirūpina savo žmonėmis, baigusius mokslą tiesiog išleidžia į gatvę, kur jie niekam nereikalingi… Jei neturi pažįstamų, labai sunku kažką pradėti. Kiek talentingų, protingų žmonių išvažiuoja, nes nebemato čia jokios perspektyvos.

Paskutiniame skyriuje jis nusprendžia atsisakyti alkoholio arba gerti labai sumaniai, tačiau paaiškėja (nors ne iš knygos), kad jam nepavyko laikytis šio pasiryžimo. Likusius 3 gyvenimo metus jis gėrė labiau nei bet kada.

Apie žmones, kurie geria, bet nebūtinai yra alkoholikai, jis rašė:

“Jei juos aplanko sėkmė, jie švenčia. jei sėkmės kol kas dar nėra, jie geria, tikėdamiesi, kad ji greitai ateis. Jei jiems nepasiseka, jie skandina savo sielvartą alkoholyje. Susitikę draugą jie geria. Susipykę su draugu ir praradę jį, jie taip pat geria. kai meilės reikalai eina kaip iš pypkės, jie būna tokie laimingi, kad būtinai turi išgerti. Jei priešingai, juos kas nors suvilioja ir pameta - jie geria iš liūdesio. O jei apskritai nėra ką veikti, jie atsikemša butelį, žinodami, kad pakankamai išgėrus galvoje kyla įvairiausių idėjų ir rankos pačios siekia ko nors nusitverti. Būdami blaivūs jie nori išgerti, o būdami išgėrę - nori gerti dar daugiau.” 

Kokia baisybė yra tas alkoholis, kai pagalvoji. Kiek žmonių jis pasiglemžia į savo pančius ir nepaleidžia.

Knyga įdomi, vėlgi biografinė, o šis man daug ką reiškia, kai skaitai tikrą istoriją, tikrus įvykius ir jausmus. Tik kartais išversta ar suredaguota nelabai aiškiai…

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 8.

Knygos pavadinimas: Maži žingsneliai
Autorius: Louis Sachar
Originalo kalba: anglų
Leidimo metai: 2007 m.
Puslapių: 256

Aprašymas:
Žastas - tokia Teodoro pravardė. Vaikinas prieš 2 metus buvo “Žaliojo ežero stovykloje”, kur atliko bausmę. Tačiau jis visai kitoks nei gali pasirodyti žinant jo praeitį. Visuomenės nuomonė į teistą žmogų yra neigiama. Dažnai sužinoję šį faktą mes smerkiame tuos žmones, nesusimąstydami ar jie kalti ar ne. O juk dažnai būna, kad taip susiklosto aplinkybės, neretai žmogaus kaltė nebūna tokia didelė, kaip mums atrodo.

Dabar Žastas kruopščiai dirba sode, jo darbdavys yra patenkintas vaikino darbu. Bet vieną dieną pasirodo jo bičiulis iš stovyklos pravarde Rentgenas. Jis turi greito praturtėjimo strategiją - nupirkti daug bilietų į popžvaigždės Keiros DeLeon koncertą ir paskui juos perparduoti. Planas atrodo visai neblogas, tik Žastui neduoda ramybės užrašas “Bilietų perpardavimas griežtai draudžiamas”. Bet Rentgenui tai ne motais. Neužilgo jie gauna ir pirmą pelną… Tačiau ne viskas puikiai klojasi. Netrukus aprašomi įvykiai prilygsta tikram detektyvui.

Knyga gana smagiai skaitosi, nors jaučiasi vakarietiškos kultūros prieskonis. Aš asmeniškai manau, kad mūsų kultūra yra žymiai geresnė, mūsų vertybės yra aukštesnės. Knyga lengvai skaitosi, tiesa, ne visada galima buvo nuspėti įvykių baigtį, o tai jau gerai. Truputį per daug “šiuolaikiškumo” - kalbų apie seksą, bučinai per pirmą pasimatymą ir t.t. Yra ir pamokančių vietų - nevertinti žmogaus pagal jo praieitį, laimėjimus, sveikatos būklę; vertinti draugystę; nemeluoti. Patarčiau skaityti 6-8 klasės mokiniams. Tiesa, viršelis labai jau vaikiškas ir mergaitiškas, nors pati knyga net labiau tiktų skaityti berniukams.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 7.

Knygos pavadinimas: Scenos iš vedybinio gyvenimo
Autorius: Ingmar Bergman
Originalo kalba: švedų
Leidimo metai: 2004 m.
Puslapių: 248

Aprašymas:
Praktiškai visa knyga parašyta dialogu. Pagrindiniai herojai - Johanas ir Mariane. Jie vedę, augina dukras. Vyras yra psichologas, o moteris advokatė, sprendžianti skyrybų bylas. Jie puikiai žino, ką reikia daryti, norint išsaugoti tvirtą santuoką. Teoriškai. Visus sunkumus jie sprendžia kalbėdami. Nes taip reikia. Jų santuoka atrodo ideali.

Bet… Sutuoktiniai prieina prie ribos, kai viskas pradeda atrodyti blogai. Vyras susiranda kitą moterį ir išeina pas ją.

Tačiau ryšys su Mariane išlieka Jie susitinka, mylisi, tuo pačiu skaudindami vienas kitą,

Knyga aiškina, kad meilė ir santuoka yra labai sunkūs dalykai. Taip, tai didingas jausmas, tačiau privalu nuolat dirbti. Ir šio jausmo neišmokys nei knygos, nei jokie mokslai.

Iš pradžių buvau skeptiškai nusiteikusi šios knygos atžvilgiu, nors skaitant tas skeptiškumas vis mažėjo… Labai įdomus rašymo būdas (ištisiniai dialogai), puiki knyga.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 9.