BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Raudonkepuraitė; Dangus griūva

2016-05-19 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Raudonkepuraitė; Dangus griūva
Leidimo metai: 2015

Aprašymas:
Šiandien norėčiau aprašyti šauniąsias įgarsintas vakaro pasakėles „Raudonkepuraitę” ir „Dangus griūva”. Knygeles labai panašios ir labai smagios. Jose visiems mums žinomos pasakėlės. Kiekvieną mielą dieną mano dukrytė ištraukia jas iš lentynos ir spaudinėdama paveiksliukus, klausosi istorijos. Neretai suspaudo abiejų knygų paveikslėlius ir tada gaunas tokia makalynė, bet ji patenkinta klausosi ir labai įdėmiai apžiūrinėja iliustracijas.

Knygose yra įgarsintas pilnas tekstas. Vaikas gali tuo pačiu sekti skaitomą pasaką (čia jau vyresniems vaikučiams). Paveikslėliai šmaikštūs ir labai spalvingi. Knygoje sužymėta, kada spausti kitą mygtuką, norint išgirsti sekančią teksto pastraipą. Lapai labai stori, tvirti, dėl to nebaisu, kai vaikas tampo knygą, kad gali suplyšt. Nupaišius ar užliejus, labai lengvai nusivalo. Sakyčiau, puiki knyga pradedantiesiems skaitytojams.
Mano vaikystėje garsų knygelių nebuvo. Tačiau pastebiu, kad vaikams jos labai patinka. Apskritai, vaikai nori, kad daiktas atliktų kelias funkcijas. Juos turi nustebinti. Tai, greičiausiai, šiuolaikinio gyvenimo pasekmė.

O ar žinojote, kad anūkė dar vadinama dukraitė? Mane nustebino toks gražus žodelis.

Pamenu, visada vaikystėje galvodavau, kaip gali likti gyva Raudonkepuraitė vilko pilve? Kaip paskui jos su močiute gali išlipti gyvos ir sveikos? O knygelėje „Dangus griūva” galime pastebėti, ką padaro baimė ir nežinia. Iš paprasčiausio dalyko gali išpūsti tokį burbulą. Štai ir katinėlis, kuriam ant uodegos užkrito kopūsto lapas. O jis sukvietė visus savo draugus bėgti nuo stichinės nelaimės - griūvančio dangaus. Taip ir gyvenime - kartais iš menkiausios smulkmenos priskaldome tiesk malkų… Pravartu būtų blaiviai žiūrėti į situacijas ir jas vertinti adekvačiai. Nors tai ne visada pavyksta, ypač, kai liečia mūsų vaikus. Susirgo, susipyko, užsigavo, nevalgo, nemiega - kiekvienam veiksmui galime prigalvoti daugybę priežasčių. O dar kaip padeda mamyčių forumai - neretai dar labiau prigąsdina mamas.

Rodyk draugams

Pypliotyra. Psichologų patarimai nuo lopšio iki mokyklos

2016-05-12 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Pypliotyra. Psichologų patarimai nuo lopšio iki mokyklos
Autorius: Jūratė Jadkonytė Petraitienė
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 333

Aprašymas:

Pypliotyra - pyplių tyrimas . Turiu pripažinti - nesu skaičiusi geresnės knygos apie vaikus. Joje pateikiami psichologų patarimai nuo lopšio iki mokyklos. Ir parašė ją ne moteris, kuri nepatyrė motinystės džiaugsmo (čia linkstu prie Ginos Ford), o trijų vaikų mama. Knygoje yra keli herojai. Tėveliams kyla daugybė klausimų, į kuriuos mielai atsako knyga.

Štai kaip šauniai pradedama knyga:
„Vienas psichologijos profesorius prisipažino pamokęs sūnų:
„Kai matysi, kad esu suirzęs ir noriu tave barti, primink, kad esi mano mylimas vaikas.” Ir iš tiesų- vos sūnui pasakius: „Tėti, juk tai aš, tavo mylimiausias sūnelis Rokas”, - pyktis akimirksniu išgaruodavo.”

Neturiu tiesiog žodžių apsakyti, kokia tai įdomi knyga. Nors esu perskaičiusi daugybę knygų apie vaikų auklėjimą, būtent šią statyčiau ant pjedestalo. O dar lietuvių autorės! Kitos valstybės turėtų kuo greičiau griebti ją ir versti į savo kalbas. Ji visiškai atitinka mano mąstymą, skaitydama, supratau, kad auklėju vaiką teisingai. Ir daug ko pasimokiau.

Apžvelgiamos jautrios ir įdomios temos, pavyzdžiui: nėra vienodų vaikų, pirmagimio nuvainikavimas, kaip mokyti sėdėti ant puoduko, pirmųjų metų krizė (apie ją anksčiau nežinojau), muzikantai su puodais, atsisveikinimas su čiulptuku. Ruošimasis į darželį, smėlio dėžės gobšuolis, mikčiojimas, keikimasis, šantažas ir dar daug naudingų ir vertingų temų.

Kelios įdomios mintys, pavyzdžiui, kai močiutė yra palyginama su šventiniu tortu. Mama - kasdieninė duona, o močiutė šventinis tortas. Pastoviai lepina, perlepina. Atsisakant čiulptuko labai svarbu yra jo negrąžinti vėl. Mažiukas turi patikėti, kad jo iš tikro nėra. Patartina sugalvoti įdomią istoriją, kur jis dingo arba surengti čiulptuko išleistuves. Kai smėlio dėžėje Jūsų vaikas nenori dalintis savo žaislu, negalima jo versti. Vaikai turi teisę į nuosavybę.

Nuostabios nuotraukos pagyvina tekstą, knyga neįprasta, patariu kiekvienai mamai perskaityti.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 10.



Rodyk draugams

100 prancūziško auklėjimo taisyklių

2016-05-05 parašė katerina

Knygos pavadinimas: 100 prancūziško auklėjimo taisyklių
Autorius: Pamela Druckerman
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 160

Aprašymas:

Žymiosios „Vaikų auklėjimo pagal prancūzus” autorės Pamelos Druckerman knyga „1000 prancūziško auklėjimo taisyklių” tarsi atkartoja garsiąją knygą. Tačiau, mano supratimu, šioje knygoje labai aiškiai ir glaustai, be papildomų bereikalingų istorijų, atskleidžiama prancūziško auklėjimo esmė. Yra pateikiami keli skyriai ir jose apžvelgiamos šimtas taisyklių, kuriomis reiktų kliautis auklėjant vaikus. Pradedant nuo nėštumo, kai mamos panikuoja, skaito aibę knygų, nevalgo daugelio dalykų - atsipalaiduokite. Prancūzės žvelgia į viską ramiai, nori epidūrinės nejautros (o kam kentėti?), ir per nėštumą išlieka seksualios, vaiką maitina mišinėliais.

Taip pat knygoje kartojama ir miego esmė - išmokyti vaiką užmigti pačiam, jam pabudus visai nėra būtina bėgti strimgalviais, reiktų luktelėti kol vaikutis nusiramins ir vėl užmigs pats.

Kas mane labai nustebino - mažieji prancūzai neturi teisės atidaryti šaldytuvo ir imti ką panorėję. Ten tėvai sprendžia, ką ir kada vaikas valgys. Vaikai nevalgo daržovių? Pietums pirmiausia reikia patiekti būtent jų, kai vaikai yra labai išalkę, o tik paskui kitus patiekalus. Reiktų leisti dalyvauti mažyliams maisto gaminimo procese. Taip pat prancūzų vaikai geria per pietus ir vakarienę vandenį. Sultys tik per pusryčius.

Kitas reikšmingas momentas yra tai, jog norime savo mažylius paversti proto bokštais ir mažaisiais Einšteinais. Prancūzai leidžia vaikams džiaugtis vaikyste ir nepuola jų pažindinti su raidėmis ar vežioti po būrelius. Tačiau visi vaikai turi mokėti keturis stebuklingus žodžius: prašom, ačiū, labas, viso gero.

Knygoje teigiama, kad vaikai turi bendrauti su kitais vaikais, todėl geriau jiems yra eiti į darželį, negu palikti vienus su aukle. O nuėję į žaidimų aikštelę, tėvai turėtų atsitraukti į pašalę ir tik stebėti vaikus.
Nereiktų pamiršti ir to, jog būtina išmokyti vaikus palaukti. Ramiai pakęsti jų pykčių priepuolius. Tėvams derėtų nepamiršti visada būti tvirtiems - jeigu kažko negalima, o vaikas rėkdamas reikalauja - nenusileisti. Kitaip, tai bus vaikui signalas, kaip išsireikalauti sau ko nors.

Ypač svarbu yra vėl sueiti į porą su savo vyru. O tai, pripažinkime, tikrai labai sunku. Gimus mažajam, reikia labai stengtis, kad išsaugoti gražius, darnius santykius šeimoje.

Knygoje taip pat pateikiami keli vaikiškų patiekalų receptai, kuriuos verta išbandyti. Knyga glausta, suprantama, joje aibė vertingų patarimų. Man patiko.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 9.

Rodyk draugams

Kaimynė už kampo

2016-04-28 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Kaimynė už kampo
Autorius: Kęstutis Kasparavičius
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 32

Aprašymas:

Šiandien noriu aptarti Kęstučio Kasparavičiaus knygą „Kaimynė už kampo”. Tekstas ir iliustracijos yra pačio autoriaus, kas daug ką pasako apie pačią knygą. Juk kartais būna, kai iliustracijos tarsi priešinasi tekstui, jo neatitinka. O štai čia - pats rašytojas nupiešia būtent taip, kaip įsivaizduoja. Iliustracijos labai iškalbingos. Galima net neskaičius teksto, suprasti ir interpretuoti knygą.

Pasakojama apie triušį, vardu Rausvanosis. Triušis baisiai bijojo gyvačių. Autorius čia pat paaiškina - turbūt dėl to, jog niekada nėra jų matęs. Skaitydami šią knygą, vaikai irgi turėtų suprasti, kad dažniausiai bijome to, ko nežinome. Nežinomybės, nepatirtų, neragautų dalykų, nepažįstamų žmonių.

Ir štai triušis susiduria su tokia situacija: į jo namą atsikrausto nauja gyventoja - gyvatė. Nutaręs susipažinti su naująja kaimyne, triušis turi sekioti po visą miestą, jos ieškodamas, juk ji tokia ilga. Čia matos jos uodega, o kur ji pati - neaišku. Rausvanosis keliauja Vilniaus gatvelėmis, užsuka į įvairias vietas. Galiausiai vėl suranda ją namuose, kur ji pati mielai ateina su juo pasibūti. Pasirodo, gyvatė Anakonda labai miela ir draugiška.

Pasirodo, knygos iliustracijos nepaprastos. Autorius nupiešė realias gatveles, pastatus, pridėjęs papildomų detalių. Vaikai, norėdami atpažinti vietas, patys turėtų leistis į ekskursiją po Vilnių. Manau, jog vaikučius labai sudomintų gatvių paieška pagal knygos motyvus. Juk mūsų mažieji tokie smalsūs.

Pagrindinė knygos mintis - mes galime įveikti savo baimes. Ar pastebime, ko bijo mūsų vaikai? Kažkada labai baiminausi griaustinio ir žaibo. Tada buvau kokių 10 metų. Kol vieną dieną, tėtis pasisodinęs ant kelių paaiškino apie šias gamtos stichijas - baimės kaip nebūta. Nepalikime savo mažylių nežinomybėje, aiškinkime jiems nepatirtus, neaiškius ir dėl to baimingus dalykus.

Rodyk draugams

Baltųjų debesų gatvė

2016-04-15 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Baltųjų debesų gatvė
Autorius: Emmanuelle Colin
Versta iš: prancūzų
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 32

Aprašymas:

„Baltųjų debesų gatvė” knyga pasipuošusi nuostabiomis iliustracijomis, ne vienai minutei prikaustė mano dukrytės dėmesį. Džiaugiuosi, kad auga tokia knygų mylėtoja, panašu, kad meilę knygai paveldėjo iš mamos. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be knygų. Tobuliausias poilsis, tingus vakaras su knyga rankose. Gimus vaikui, tokių valandų stipriai sumažėjo, bet kasdien stengiuos bent kelias minutes paskaityti. Arba vartome knygutes kartu su dukra.

Ši knyga labai žaisminga. Štai kiekviename puslapyje vis kita spalvota iliustracija. Čia sėdi berniukas ir renka žaislus į dėžę - puikus pavyzdys vaikui paaiškinti, kaip elgiasi tvarkingi vaikučiai. Ir kad kiekvienas žaislas turi turėti savo vietą. Kita vertus - ne visi vaikai noriai susitvarko savo žaislus - geriausias pavyzdys - mūsų elgesys. Ne kartą įsitikinu, kad vaikui geriausia padeda ne kalbėjimas ar aiškinimas, o tinkamas pavyzdys.

Berniukas su tėveliais kraustosi į naują butą Baltųjų debesų gatvėje. O koks pasakiškas gatvės pavadinimas. Kodėl Lietuvoje taip mažai tokių gatvių pavadinimų? Svajonių, Saulėtekio, Upės…

Ypač mano vaiką sužavėjo visur su berniuku keliaujantis katinukas Rainiukas. Oi, kaip ji myli gyvūnėlius, o ypač kates. Gaila, kad negalime sau leisti nuomojamame bute laikyti katytės… Bet, tikiuos ateity, tikrai turėsime.
Naujame name berniukas susipažįsta su įvairiais kaimynais, tačiau labiausiai jam patinka Elzytės šypsena. Ak, ta vaikiška tyra meilė…

„Naujam name kaimynai
Kitokie nei senam,
Labiausiai čia patinka
Elzytės šypsena.”

Vaikiškų jausmų tyrumas taip žavi. Juk tikriausiai daugelis iš mūsų prisimena savo pirmąją darželio, kiemo meilę. Ir kokia ji svarbi tada atrodė ir amžina. Aš pamenu, kad nuo kokių 3 metukų aiškiai žinojau, kad mano mylimas berniukas bus mano vyru. Vieną dieną ir tėvams pranešiau šią žinią. Tada nesupratau, ko gi jie juokiasi :)

O kaip smagu, kai berniukas sako, jog „naujuos namuos jaučiuosi tarytum… danguje!” Neapsakomas jausmas grįžti namo, kur esi laukiamas, mylimas. Visiems linkiu, kad suaugę vaikai norėtų grįžti namo - tarsi į rojų, į dangų…

Knyga versta iš prancūzų kalbos. Manau, kad labai patiktų ir besimokantiems skaityti, kadangi raidės didelės, aiškios. Jeigu norite padovanoti savo mažyliui knygą, visada patariu pirkti „Nieko rimto” leidyklos knygas, kuriomis, bent jau man, niekada dar neteko nusivilti!

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 10.

Rodyk draugams

Prancūzų vaikai valgo viską

2016-04-07 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Prancūzų vaikai valgo viską
Autorius: Karen Le Billion
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 320

Aprašymas:

Knygos autorės Karen Le Billon šeima persikrausto iš Amerikos į vyro gimtinę Prancūziją. Augindama dvi dukrytes, autorė nuolat susidurdavo su valgymo iššūkiais - vaikai nenori valgyti sveiko maisto, ragauti naujų patiekalų, reikalauja desertų ir užkandžių. Tačiau persikėlus į Prancūziją, pasitiko visai kitokia tikrovė. Mažieji prancūzai valgė viską, tik tam tikru laiku, mokėjo mėgautis maistu, noriai ragavo patiekalų ir nepriekaištingai elgėsi prie stalo. Autorė ėmėsi taktikos - išmokyti prancūziškai valgyti savo vaikus. Sekėsi sunkiai, tačiau nuoseklumas padėjo pasiekti gerų rezultatų.

Paaiškėjo svarbiausios taisyklės:
1. Tėvams - jūs esate atsakingi. Viena iš svarbiausių jūsų paskirčių - mokyti savo vaikus mitybos pagrindų ir ugdyti jų valgymo įpročius. Tėvai savo vaikams yra autoritetas, todėl būtent jų pavyzdys gali paskatinti juos valgyti kitaip. Sveikai maitindamiesi, tėvai parodo pavyzdį vaikams.
2. Venkite emocinio valgymo. Maistas nėra nusiraminimo ar dėmesio atitraukimo priemonė, žaislas, papirkimo įrankis, atpildas ar auklėjimo pakaitalas. Turime skatinti vaikus žiūrėti į maistą kaip į jutiminį malonumą.
3. Tėvai suplanuoja valgymo režimą ir valgiaraštį. Vaikai valgo tą patį, ką ir suaugusieji: jokių pakaitalų ir jokių skubiai paruoštų papildomų patiekalų.
4. Maistas yra socialus. Nesiblaškydami valgykite su šeima visi kartu prie vieno stalo.
5. Valgykite visų vaivorykštės spalvų vaisius ir daržoves. Nevalgykite to paties patiekalo daugiau nei kartą per savaitę.
6. Išrankiems valgytojams: tau nebūtinai patiks, tačiau turi paragauti. Kaprizų atveju prie stalo: tu nebūtinai patiks, bet turi tai suvalgyti.
7. Kuo mažiau užkandžiauti, geriausia kartą per dieną (daugiausia du), ir jokio užkandžiavimo likus valandai iki valgymo. Jaustis alkanam tarp valgymų yra visai normalu. Valgymo metu valgykite, kol pasisotinsite, bet nepersivalgykite.
8. Skirkite laiko ir maisto ruošimui ir valgymui. Lėtai valgomas maistas teikia džiaugsmą.
9. Stenkitės valgyti „tikrą”, namuose gamintą maistą, o saldumynus pasilikite ypatingai progai. (Visa, kas yra perdirbta ar apdorota, nėra „tikras” maistas.)
10.Valgis turi teikti džiaugsmą, o ne stresą. Maitinimosi taisykles priimkite kaip įpročius ar kasdienybės formavimo principus, o ne kaip griežtas nuostatas. Retkarčiais sulaužius vieną ar kitą taisyklę, nieko blogo nenutiks.

Manau, kad galima daug gerų patarimų gauti, tačiau retkarčiais man prancūzų auklėjimas atrodo labai diktatoriškas. Jeigu vaikas nori valgyti, bet neatėjo laikas - jis turi laukti. Net naujagimius jie maitina griežtai kas tris valandas ir nė minutės anksčiau. Nesuvalgęs patiekalo, mažylis lieka alkanas iki kito valgymo.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 9.

Rodyk draugams

Šalin mitus!: naujas požiūris į vaikų auklėjimą

2016-03-16 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Šalin mitus!: naujas požiūris į vaikų auklėjimą
Autorius: Po Bronson, Ashley Merryman
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 320

Aprašymas:

Knyga „Šalin mitus” pristato naują požiūrį į vaikų auklėjimą. Ant viršelio puikuojasi užrašas, kad knygą rekomenduoja Austėja Landsbergienė - o tai, manau, svarbus argumentas, parodantis, kad knyga verta dėmesio. Šioje knygoje yra griaunami įvairūs mitai apie vaikų auklėjimą. Labai patogu, jog nebūtina knygos skaityti iš eilės - pasirenkame skyrių, kuris mus domina ir skaitome jį. Turinyje prie kiekvieno skyriaus pavadinimo, trumpai aprašoma, apie ką bus kalbama. O kalbama šiomis temomis: atvirkščias pagyrų poveikis, prarasta valanda, kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases, kodėl vaikai meluoja, intelektinis gyvenimas vaikų darželiuose, broliai ir seserys, mokslas apie paauglių maištą, ar savidrausmė išugdoma, gražūs žaidimai su draugais, kodėl Hana kalba, o Alisa ne.

Nemažai teiginių nustebino, pavyzdžiui, kad pagyros turi atvirkštinį poveikį, negu tikimės. Nuolatos giriami vaikai nustoja stengtis, ko nors siekti, ką žino, jog yra sunku pasiekti. Pripažinsiu, buvau apie pagyras kitokios nuomonės, juk matyti, kaip vaikas džiaugiasi, kai tėvai pagiria jį už įvairius pasiekimus ar darbelius. Bet gal iš tikrųjų yra būtinas saikas. Juk jeigu girsime vaiką, kokį jis nuostabų piešinį prikeverzojo per kelias sekundes ir kelsime jį į dangų, kažin ar vaikas patikės mūsų nuoširdumu.

Nagrinėdami priežastis, kodėl vaikai meluoja, autoriai pateikia vieną labai įdomią mintį - jie to išmoksta iš mūsų. Būkime savo vaikams pavyzdžiu ir nereikalaukime iš jų to, ko patys nedarome. Vaikas pastoviai stebi savo tėvus ir kopijuoja jų elgesį. Manau, kad pokalbiai ir aiškinimai gali duoti mažiau naudos, negu tinkamas pavyzdys.

Ar turite brolių, seserų? Kokie su jais buvo santykiai vaikystėje? Aš su savo seserimi didžiąją laiko dalį prasibardavau, prasimušdavau. Su baime žvelgiu į ateitį - kaip sutars mano vaikai? Ar jie irgi pastoviai draskysis? O gal taip turi būti? Knygoje teigiama, kad vaikai nuo trejų iki septynerių metų susipyksta vidutiniškai tris su puse kartų per valandą! O ar jie vėliau iš to išauga? Autoriai teigia, jog nebūtinai… Tarpusavio santykiai išlieka pastovūs, kol vyresnėlis išsikrausto iš namų. „Dažniausiai ankstyvojoje vaikystėje įsitvirtinęs bendravimo būdas: kontroliuojantis, valdingas, mielas ar atjaučiantis, - toks išlieka visą laiką.”

Pabrėžiama ir televizijos žala. Teigiama, kad kūdikių, žiūrinčių mažiesiems skirtus filmukus, žodynas yra skurdesnis nei nežiūrinčių. Todėl reiktų daugiau laiko skirti bendravimui su vaiku, o ne naudoti filmukus kaip elektroninę auklę. Džiaugiuosi, kad savo namuose neturime televizoriaus. Juk dažnai jis būdavo įjungtas tiesiog dėl fono, o kur dar bukinančios programos, reklamos. Pamačius, kaip vaikas sustingsta, kai prasideda reklama, darosi baisoka.

Patariu paskaityti tiems, kas nori giliau suprasti savo vaiką. Ir tikisi truputį kitokio požiūrio.

Rodyk draugams

Sąmoninga tėvystė. Kurkime darnų ryšį su vaiku.

2016-03-09 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Sąmoninga tėvystė. Kurkime darnų ryšį su vaiku.
Autorius: Shefali Tsabary
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 280

Aprašymas:

Knyga „Sąmoninga tėvystė” puikiai atitinka mano pasaulėžiūrą dėl vaikų auklėjimo. Ji skatina į vaiką žiūrėti kaip į asmenybę, stengtis pamatyti vaiko savitumą, o ne užgožti jį. Patariama tėvams „auginti vaiką kaip unikalią asmenybę, nenubrėžti jo gyvenimo kelio pagal tėvų neišsipildžiusias svajones ir jo neteisti”. Baisiausia, kas gal būti, kai vos gimus vaikui tėvai jau žino, kas jis bus. Bus daktaras, prezidentas, batsiuvys. Šoks baletą, nes aš to visada troškau. Lankys baseiną, nes man patinka plaukti. Palaukite. Kieno čia gyvenimas? Kas yra tėvai? Kokia jų misija?

Knygoje teigiama, jog esame silpni, jeigu emocingai reaguojame į netinkamą vaiko elgesį. Pirmiausia keiskime save. „Bėdų kyla ne dėl vaiko, o dėl to, kad mums trūksta sąmoningumo”. Aš esu už sąmoningą tėvystę. Neįsivaizduoju, kaip galima mušti vaiką ir tvirtinti, kad diržas niekam nepakenkė. Manęs niekada tėvai nemušė, bet nežinau nė vieno savo draugo, kuris nebūtų gavęs beržinės košės. O štai neretai ir šiandien išgirstu - mano vaikas gavo per užpakalį. Susigužu ir net nežinau, ką pasakyti. Lyg ir neturiu teisės aiškinti (juk visi tvirtina - mano vaikas, ką noriu, tą darau), o iš kitos - jaučiuosi nusikaltimo bendrininke. Todėl bandau kalbėtis, bet visos tos mamos yra įsitikinusios, kad tik mušimas padėjo… Skamba baisiai. Vaikai išgyvena įvairius etapus. Jeigu neleisime jam atsiskleisti, slopinsime blogas emocijas, neaiškinsime, visas bėdas spręsime diržo pagalba - vaikas gali savo jausmus slėpti giliai. Nes bijos ir vėl fizinio smurto. O taip, diržas padeda - vaikas bijodamas smurto, nekartos savo elgesio. O ko pasieksime mes? Kad vaikas mūsų bijos, užsisklęs savyje, nenorės bendrauti…

„Blogas elgesys pažadina visas tėvų baimes: mes įspėjame vaikus, verčiame jaustis kaltais, net atsisakome bendrauti, vildamiesi, kad jie pasikeis. Bet taip atsitinka retai. Vietoj to vaikai elgiasi dar blogiau, kol galiausiai jų neįmanoma suvaldyti. Kai į netinkamą vaiko elgesį atsakoma neigiamu požiūriu, jie mano, kad jei elgsis dar blogiau, tėvai galiausiai juos pastebės.”
Labai svarbu yra priimti vaiką tokiu, koks jis yra. Keli pavyzdžiai iš knygos, padedantys geriau suvokti apie ką kalbama:
„Suprantu, kad mano vaikas yra kitoks. Žinau, kad mano vaikas tylus.sutinku, kad mano vaikas gali blogai elgtis. Suvokiu, kad mano vaikas prastai mokosi.”

Nepamirškime, kad vaikai mus mėgdžioja. Norėdami, kad vaikai geriau elgtųsi, turime rodyti jiems pavyzdį.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 10.

Rodyk draugams

Tėvystės paradoksai: kaip vaikai keičia tėvų gyvenimus

2016-03-02 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Tėvystės paradoksai: kaip vaikai keičia tėvų gyvenimus
Autorius: Jennifer Senior
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 336

Aprašymas:
Pagaliau pavasaris! Nors mėgstu žiemą, bet jos veidas pasikeitęs - taip truko saulėtų dienų su žėrinčiu sniegu, linksmais sniego seniais, vaikų linksmybėmis nuo kalniukų, sniego nameliais. Tokių dienų buvo taip nedaug, kad kartais tenka pasijusti gyvenant kažkur piečiau. Ir štai sakome savo vaikams - o mūsų laikais taip bent žiemos būdavo… Kaip ir mums tardavo mūsų tėveliai.

Baigiau skaityti knygą „Tėvystės paradoksai: kaip vaikai keičia tėvų gyvenimus”. Ši knyga kitokia, negu įprastos knygos apie vaikų auklėjimą. Prieš pradedama skaityti, galvojau, kad joje bus išaukštintas vaikas, jo galimybės - tačiau klydau. Ši knyga pristato realybę. Kas bus, kai gims vaikas? Kaip pasikeis mūsų gyvenimas? Kokie bus santykiai su vyru? Kaip nemiga įtakos mūsų savijautą?

Knygoje apžvelgiami visi vaiko auginimo etapai - kūdikystė, vaikystė, mokykla, paauglystė. Kiekviename iš jų tėvai susiduria su įvairiais sunkumais. Štai autorė apžvelgia, jog gimus kūdikiui ne viskas spindi ryškiomis šviesomis: nemiga pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais, nuolatinis nuovargis, žmogus neišeina iš namų, mažiau susitinka su draugais, gauna mažesnes pajamas, nuo kūdikio negali atsitraukti nei dieną nei naktį, o jeigu dar pridėsime viršsvorį po nėštumo, išvaizdos pokyčius, kartais ir sveikatos bėdas…

Santykiai su vyru taip pat pasikeičia. Kažkur dingsta romantika, vis dažniau girdėti priekaištai, barniai. Hormonų pokyčių veikiamos moterys kartais net pačios nesupranta, kaip engia savo vyrus arba visiškai atsiduoda kūdikiui, pamiršdamos, kad turi ir vyrus, kurie nori jos švelnumo, o ne tik vykdyti nurodymus - atnešk, įdėk, padaryk.

Tėvai išgyvena didelį nerimą vaikui pradėjus lankyti mokyklą, tačiau ypač sudėtinga būna vėliau - paauglystės metais. Vaikas ieško savęs, atsiskiria nuo tėvų, eksperimentuoja, bando, kas tėvams gali kainuoti daug nervų. Svarbu suprasti, kad privalome visada būti savo vaiko „fanais”. Nesmerkti, nešaukti, nereikalauti. Neturime teisės.

Manau, kad kiekviena mama, gimus kūdikiui, turi rasti sau bent valandą. Ar vaikelio pietų miego metu, ar užmigdžius nakčiai. Pagulėti šiltoje vonioje, suvalgyti skanų patiekalą, paskaityti. Palauks tvarkymai, indai, dulkės ir valgio gaminimas. Nebijoti prašyti pagalbos ar palikti vaikelį valandai su kitu, kad galėtų išbėgti į miestą. Skirti kasdien bent kelias minutes nuoširdžiam pasibuvimui su vyru.

Rodyk draugams

Vaikų auklėjimas pagal prancūzus

2016-02-23 parašė katerina

Knygos pavadinimas: Vaikų auklėjimas pagal prancūzus
Autorius: Pamela Druckerman
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 312

Aprašymas:
Ir kodėl prancūzai turi tokį autoritetą? Moterys nori būti tokios lieknos, o mamos svajoja, kad jų vaikai vieną dieną bus kaip mažieji prancūziukai - gražiai elgsis, puikiai valgys, nesiožiuos. Kaip to pasiekti? Perskaityti Pamelos Druckerman knygą „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus”. Knyga išties puiki. Autorė dalinasi savo patirtimi. Ji augina mažylę, kuri gimė Prancūzijoje. O pati autorė yra kilusi iš Niujorko. Dabar visa šeima gyvena Prancūzijoje. Skirtumai labai dideli. Lyginant su Lietuva, manau, irgi būtų gan didelis skirtumas vaikų auklėjimo klausimais.
Štai prancūzų mažyliai jau nuo dviejų mėnesių išmiega visą naktį. O štai Pamelos draugai amerikiečiai vargsta iki metukų, pusantrų ar dar ilgiau. Būdami restorane, prancūzų vaikai puikiausias sėdi ir laukia savo maisto, o gavę noriai kramsnoja daržoves. Praėjus po gimdymo keliems mėnesiams, prancūzės puikuojasi nuostabia figūra. Žindymas po kelerius metus Prancūzijoje yra nesuprantamas dalykas. Jų gydytojas irgi neskatina žindymo ir tik pamatę spenelio įtrūkimą arba užsikišusį latakėlį, iškart siūlo pereiti prie mišinukų.

Skaitydama knygą, negaliu atsikratyti minties, kad tam tikra prasme prancūzai labai varžo savo vaikus. Man truputį priminė tėvų pasakojimus, kaip juos auklėjo vaikystėje. Visgi, esu labiau linkusi daugiau leisti vaikui.
Didžiausią nuostabą sukėlė skyrius apie miegą. Pasirodo, mes patys pripratiname vaikus dažnai keltis. O kaip? Paprastai. Kaskart bėgdami prie jų vos suverkus. Prancūzai nelekia iškart, o palaukia kelias minutes. Laiką vis ilgindami. Taip vaikas išmoksta nusiraminti pats. Jeigu per keturis mėnesius vaikas nespėja išmokti gerai miegoti, rekomenduoja metodo „palikti išsirėkti” variantą.
Neįprasta ir tai, kad į lopšelius keliauja visai mažyčiai kūdikiai. Tačiau lopšeliai Prancūzijoje pritaikyti tokių mažylių poreikiams. Darželiuose nesiekiama kuo greičiau išmokyti vaiką skaityti ar rašyti. Atrodo, jog prancūzai yra žymiai labiau atsipalaidavę ir nesijaudina dėl kiekvienos smulkmenos.
Knyga labai įdomi. Ją skaityti vienas malonumas, kadangi faktai pateikiami pasakojant istoriją, ieškant sprendimų, nagrinėjant panašumus ir skirtumus. Galima nemažai dalykų pritaikyti sau. Patariu perskaityti.

Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje - 9.

Rodyk draugams